134 Dokumentas		Paper 134
Pereinamieji metai		The Transition Years
134:0.1 (1483.1) KELIONĖJE po Viduržemio jūros kraštus Jėzus atidžiai tyrinėjo tuos žmones, kuriuos sutiko, ir tas šalis, per kurias keliavo, ir maždaug šituo metu jis priėmė galutinį sprendimą dėl savojo gyvenimo žemėje likusios dalies. Jis buvo iki galo apsvarstęs ir dabar galutinai pritarė tam planui, kuris numatė, kad jis turėjo gimti iš žydų tėvų Palestinoje, ir dėl to jis sąmoningai sugrįžo į Galilėją tam, kad lauktų, kol prasidės jo kaip viešo tiesos mokytojo gyvenimo darbas; jis ėmė rengti planus viešai karjerai savo tėvo Juozapo tautos žemėje, ir tą jis padarė savo laisva valia.		134:0.1 (1483.1) DURING the Mediterranean journey Jesus had carefully studied the people he met and the countries through which he passed, and at about this time he reached his final decision as to the remainder of his life on earth. He had fully considered and now finally approved the plan which provided that he be born of Jewish parents in Palestine, and he therefore deliberately returned to Galilee to await the beginning of his lifework as a public teacher of truth; he began to lay plans for a public career in the land of his father Joseph’s people, and he did this of his own free will.
134:0.2 (1483.2) Jėzus išsiaiškino asmeniniu ir žmogiškuoju patyrimu, jog Palestina yra geriausia vieta visame romėnų pasaulyje pradėti savojo gyvenimo žemėje baigiamuosius skyrius, ir įgyvendinti baigiamąsias scenas. Pirmą kartą jis buvo visiškai patenkintas ta programa, kuri atvirai išreiškia jo tikrąją prigimtį ir atskleidžia jo dieviškąją tapatybę tarp savo gimtosios Palestinos žydų ir pagonių. Jis aiškiai nusprendė užbaigti savąjį gyvenimą žemėje ir pabaigti savo mirtingojo egzistencijos karjerą tame pačiame krašte, kur jis įžengė į žmogiškąjį patyrimą bejėgiu kūdikiu. Jo Urantijos karjera prasidėjo tarp žydų Palestinoje, ir jis nusprendė savąjį gyvenimą užbaigti Palestinoje ir tarp žydų.		134:0.2 (1483.2) Jesus had found out through personal and human experience that Palestine was the best place in all the Roman world wherein to set forth the closing chapters, and to enact the final scenes, of his life on earth. For the first time he became fully satisfied with the program of openly manifesting his true nature and of revealing his divine identity among the Jews and gentiles of his native Palestine. He definitely decided to finish his life on earth and to complete his career of mortal existence in the same land in which he entered the human experience as a helpless babe. His Urantia career began among the Jews in Palestine, and he chose to terminate his life in Palestine and among the Jews.
1. Trisdešimtieji metai (24 m. po Kr. gim.) ^top		1. The Thirtieth Year (A.D. 24) ^top
134:1.1 (1483.3) Išsiskyręs su Gonodu ir Ganidu Karakse (gruodžio mėnesį 23 m. po Kr. gim.), Jėzus per Urą sugrįžo į Babiloną, kur jis prisijungė prie dykumos vilkstinės, žygiavusios į Damaską. Iš Damasko jis išvyko į Nazaretą, tiktai kelioms valandoms sustodamas Kapernaume, kuriame stabtelėjo tik tam, kad aplankytų Zabediejaus šeimą. Ten jis sutiko savo brolį Jokūbą, kuris atvyko šiek tiek anksčiau, kad vietoje jo dirbtų Zabediejaus valčių dirbtuvėse. Pasišnekėjęs su Jokūbu ir Judu (kuris taip pat atsitiktinai buvo Kapernaume) ir perdavęs savo broliui Jokūbui tą mažąjį namą, kurį Jonas Zabediejus buvo sugebėjęs nupirkti, Jėzus tęsė kelionę į Nazaretą.		134:1.1 (1483.3) After taking leave of Gonod and Ganid at Charax (in December of a.d. 23), Jesus returned by way of Ur to Babylon, where he joined a desert caravan that was on its way to Damascus. From Damascus he went to Nazareth, stopping only a few hours at Capernaum, where he paused to call on Zebedee’s family. There he met his brother James, who had sometime previously come over to work in his place in Zebedee’s boatshop. After talking with James and Jude (who also chanced to be in Capernaum) and after turning over to his brother James the little house which John Zebedee had managed to buy, Jesus went on to Nazareth.
134:1.2 (1483.4) Savo kelionės po Viduržemio jūros kraštus pabaigoje Jėzus buvo gavęs pakankamai pinigų, kad padengtų savo gyvenimo išlaidas beveik iki to meto, kada jis pradėjo savo viešą tarnavimą. Bet be Zabediejaus iš Kapernaumo ir tų žmonių, su kuriais susitiko šitos nepaprastos kelionės metu, pasaulis niekada ir nesužinojo, kad jis buvo šitoje kelionėje. Jo šeima visą laiką manė, kad šitą laiką jis praleido studijuodamas Aleksandrijoje. Jėzus niekada nepatvirtino šito įsitikinimo, o taip pat atvirai ir nepaneigė tokios klaidingos nuomonės.		134:1.2 (1483.4) At the end of his Mediterranean journey Jesus had received sufficient money to meet his living expenses almost up to the time of the beginning of his public ministry. But aside from Zebedee of Capernaum and the people whom he met on this extraordinary trip, the world never knew that he made this journey. His family always believed that he spent this time in study at Alexandria. Jesus never confirmed these beliefs, neither did he make open denial of such misunderstandings.
134:1.3 (1483.5) Per kelių savaičių viešnagę Nazarete, Jėzus bendravo su savo šeima ir draugais, šiek tiek laiko praleido remonto dirbtuvėse su savo broliu Juozapu, bet daugiausia dėmesio jis paskyrė Marijai ir Rūtai. Rūta tuomet buvo beveik penkiolikos metų amžiaus, ir Jėzui tai buvo pirmoji proga nuodugniai kalbėtis su ja, kadangi ji buvo tapusi jauna moterimi.		134:1.3 (1483.5) During his stay of a few weeks at Nazareth, Jesus visited with his family and friends, spent some time at the repair shop with his brother Joseph, but devoted most of his attention to Mary and Ruth. Ruth was then nearly fifteen years old, and this was Jesus’ first opportunity to have long talks with her since she had become a young woman.
134:1.4 (1484.1) Tiek Simonas, tiek Judas jau kurį laiką norėjo vesti, bet nenorėjo šito daryti be Jėzaus sutikimo; dėl to šituos įvykius jie buvo atidėję, tikėdamiesi savo vyriausiojo brolio sugrįžimo. Nors Jokūbą visi laikė šeimos galva didžiojoje daugumoje reikalų, bet, kas susiję su vedybomis, tai jie norėjo Jėzaus palaiminimo. Šitaip Simonas ir Judas vedė tuo pačiu laiku šitų metų kovo mėnesio pradžioje, 24 m. po Kr. gim. Dabar visi vyresnieji vaikai buvo vedę; tiktai Rūta, jauniausioji, liko namuose su Marija.		134:1.4 (1484.1) Both Simon and Jude had for some time wanted to get married, but they had disliked to do this without Jesus’ consent; accordingly they had postponed these events, hoping for their eldest brother’s return. Though they all regarded James as the head of the family in most matters, when it came to getting married, they wanted the blessing of Jesus. So Simon and Jude were married at a double wedding in early March of this year, a.d. 24. All the older children were now married; only Ruth, the youngest, remained at home with Mary.
134:1.5 (1484.2) Jėzus su atskirais savo šeimos nariais bendravo gana paprastai ir natūraliai, tačiau kada kartu būdavo jie visi, tada jis tiek mažai turėjo ką pasakyti, kad jie apie tai ėmė kalbėtis tarpusavyje. Marija buvo ypatingai sunerimusi dėl savo pirmagimio sūnaus neįprastai keisto elgesio.		134:1.5 (1484.2) Jesus visited with the individual members of his family quite normally and naturally, but when they were all together, he had so little to say that they remarked about it among themselves. Mary especially was disconcerted by this unusually peculiar behavior of her first-born son.
134:1.6 (1484.3) Maždaug tuo metu, kada Jėzus rengėsi iš Nazareto išvykti, didelės vilkstinės, kuri ėjo per miestą, vedlys labai sunkiai susirgo, ir Jėzus, mokėdamas kelias kalbas, savanoriškai pasisiūlė užimti jo vietą. Kadangi dėl šitos kelionės jo nebūtų ištisus metus, ir kadangi visi jo broliai buvo vedę, o motina gyveno namuose su Rūta, tai Jėzus sukvietė šeimos pasitarimą, kurio metu jis pasiūlė, kad jo motina ir Rūta vyktų į Kapernaumą ir gyventų tame name, kurį taip neseniai buvo atidavęs Jokūbui. Todėl, kelioms dienoms praėjus po Jėzaus išvykimo su vilkstine, Marija ir Rūta persikėlė į Kapernaumą, kur jos gyveno tame Jėzaus parūpintame name per likusį Marijos gyvenimą. Juozapas ir jo šeima persikėlė į senuosius namus Nazarete.		134:1.6 (1484.3) About the time Jesus was preparing to leave Nazareth, the conductor of a large caravan which was passing through the city was taken violently ill, and Jesus, being a linguist, volunteered to take his place. Since this trip would necessitate his absence for a year, and inasmuch as all his brothers were married and his mother was living at home with Ruth, Jesus called a family conference at which he proposed that his mother and Ruth go to Capernaum to live in the home which he had so recently given to James. Accordingly, a few days after Jesus left with the caravan, Mary and Ruth moved to Capernaum, where they lived for the rest of Mary’s life in the home that Jesus had provided. Joseph and his family moved into the old Nazareth home.
134:1.7 (1484.4) Žmogaus Sūnaus vidiniame patyrime tai buvo vieni iš neįprastesniųjų metų; buvo pasiekta didžiulė pažanga, įgyvendinant darbinę harmoniją tarp jo žmogiškojo proto ir viduje gyvenančio Derintojo. Derintojas buvo labai aktyviai užsiėmęs mąstymo pertvarkymu ir proto parengimu didiesiems įvykiams, kurie turėjo atsitikti netolimoje nuo to meto ateityje. Jėzaus asmenybė ruošėsi savo požiūrio į pasaulį didžiam pasikeitimui. Tai buvo tarpiniai laikai, pereinamasis etapas tos būtybės, kuri gyvenimą pradėjo kaip Dievas, pasirodęs kaip žmogus, ir kuris savo žemiškąją karjerą dabar rengėsi užbaigti kaip žmogus, pasirodantis kaip Dievas.		134:1.7 (1484.4) This was one of the more unusual years in the inner experience of the Son of Man; great progress was made in effecting working harmony between his human mind and the indwelling Adjuster. The Adjuster had been actively engaged in reorganizing the thinking and in rehearsing the mind for the great events which were in the not then distant future. The personality of Jesus was preparing for his great change in attitude toward the world. These were the in-between times, the transition stage of that being who began life as God appearing as man, and who was now making ready to complete his earth career as man appearing as God.
2. Vilkstinės kelionė prie Kaspijos jūros ^top		2. The Caravan Trip to the Caspian ^top
134:2.1 (1484.5) Buvo balandžio pirmoji, 24 m. po Kr. gim., kada Jėzus su vilkstine išvyko iš Nazareto į Kaspijos jūros regioną. Ta vilkstinė, prie kurios Jėzus prisijungė kaip jos vedlys, keliavo iš Jeruzalės per Damaską ir palei Urmijos ežerą, toliau per Asiriją, Mediją, ir Partą į Kaspijos jūros pietryčių regioną. Iš šitos kelionės jis sugrįžo tiktai po ištisų metų.		134:2.1 (1484.5) It was the first of April, a.d. 24, when Jesus left Nazareth on the caravan trip to the Caspian Sea region. The caravan which Jesus joined as its conductor was going from Jerusalem by way of Damascus and Lake Urmia through Assyria, Media, and Parthia to the southeastern Caspian Sea region. It was a full year before he returned from this journey.
134:2.2 (1484.6) Jėzui šita vilkstinės kelionė buvo tyrinėjimo ir asmeninio tarnavimo kitas jaudinantis patyrimas. Jis sukaupė įdomios patirties su savosios vilkstinės šeima—keleiviais, sargybiniais, ir kupranugarių varovais. Dešimtys vyrų, moterų, ir vaikų, gyvenančių palei maršrutą, kuriuo keliavo vilkstinė, savo gyvenimą praturtino dėl ryšių su Jėzumi, jiems įprastos vilkstinės nepaprastu vedliu. Nevisi, kurie patyrė šituos jo asmeninio tarnavimo epizodus, turėjo iš šito naudos, bet absoliuti dauguma tų, kurie susitiko ir šnekėjosi su juo, tapo geresni per savo žemiškojo gyvenimo likusią dalį.		134:2.2 (1484.6) For Jesus this caravan trip was another adventure of exploration and personal ministry. He had an interesting experience with his caravan family—passengers, guards, and camel drivers. Scores of men, women, and children residing along the route followed by the caravan lived richer lives as a result of their contact with Jesus, to them, the extraordinary conductor of a commonplace caravan. Not all who enjoyed these occasions of his personal ministry profited thereby, but the vast majority of those who met and talked with him were made better for the remainder of their natural lives.
134:2.3 (1484.7) Iš jo visų keliavimų po pasaulį šita kelionė prie Kaspijos jūros Jėzų labiausiai priartino prie Rytų ir įgalino jį geriau suprasti Tolimųjų Rytų tautas. Jis artimai ir asmeniškai bendravo su Urantijos visomis išlikusiomis rasėmis, išskyrus raudonąją. Jam buvo vienodai malonu asmeniškai tarnauti kiekvienai iš šitų skirtingų rasių ir susimaišiusių tautų, ir jos visos sureagavo į tą gyvąją tiesą, kurią jis atnešė joms. Europiečiai iš Tolimųjų Vakarų ir azijiečiai iš Tolimųjų Rytų vienodai atkreipė dėmesį į jo žodžius apie viltį ir amžinąjį gyvenimą ir juos vienodai paveikė kupino meilės tarnavimo ir dvasinės tarnystės gyvenimas, kurį jis taip mielai gyveno tarp jų.		134:2.3 (1484.7) Of all his world travels this Caspian Sea trip carried Jesus nearest to the Orient and enabled him to gain a better understanding of the Far-Eastern peoples. He made intimate and personal contact with every one of the surviving races of Urantia excepting the red. He equally enjoyed his personal ministry to each of these varied races and blended peoples, and all of them were receptive to the living truth which he brought them. The Europeans from the Far West and the Asiatics from the Far East alike gave attention to his words of hope and eternal life and were equally influenced by the life of loving service and spiritual ministry which he so graciously lived among them.
134:2.4 (1485.1) Kelionė vilkstine buvo sėkminga visais atžvilgiais. Tai buvo vienas įdomiausių epizodų žmogiškajame Jėzaus gyvenime, nes per šituos metus jis atliko vykdytojo vaidmenį, būdamas atsakingas už krovinius, patikėtus jo priežiūrai, ir už keliauninkų, sudarančių vilkstinės partiją, saugų elgesį. Ir jis kuo ištikimiausiai, sumaniausiai, ir išmintingiausiai įvykdė savo daugiapuses pareigas.		134:2.4 (1485.1) The caravan trip was successful in every way. This was a most interesting episode in the human life of Jesus, for he functioned during this year in an executive capacity, being responsible for the material intrusted to his charge and for the safe conduct of the travelers making up the caravan party. And he most faithfully, efficiently, and wisely discharged his multiple duties.
134:2.5 (1485.2) Sugrįždamas iš Kaspijos regiono, Jėzus nustojo vadovauti vilkstinei prie Urmijos ežero, kur jis prabuvo šiek tiek daugiau negu dvi savaites. Jis kaip keleivis su kita vilkstine sugrįžo į Damaską, kur kupranugarių savininkai jį nuoširdžiai prašė pasilikti jų tarnyboje. Atmetęs šitą pasiūlymą, jis su vilkstinės karavanu keliavo toliau į Kapernaumą, kurį pasiekė balandžio pirmąją, 25 m. po Kr. gim. Daugiau jis iš tikrųjų nebelaikė Nazareto savaisiais namais. Jėzaus, Jokūbo, Marijos, ir Rūtos namais buvo tapęs Kapernaumas. Bet Jėzus niekada daugiau nebegyveno su savąja šeima; kada jis būdavo Kapernaume, tada apsistodavo Zabediejaus šeimoje.		134:2.5 (1485.2) On the return from the Caspian region, Jesus gave up the direction of the caravan at Lake Urmia, where he tarried for slightly over two weeks. He returned as a passenger with a later caravan to Damascus, where the owners of the camels besought him to remain in their service. Declining this offer, he journeyed on with the caravan train to Capernaum, arriving the first of April, a.d. 25. No longer did he regard Nazareth as his home. Capernaum had become the home of Jesus, James, Mary, and Ruth. But Jesus never again lived with his family; when in Capernaum he made his home with the Zebedees.
3. Urmijos paskaitos ^top		3. The Urmia Lectures ^top
134:3.1 (1485.3) Pakeliui į Kaspijos jūros regioną, pailsėti ir atstatyti jėgų Jėzus keletui dienų buvo sustojęs senajame Persijos mieste Urmijoje, kuris buvo vakarinėje Urmijos ežero pakrantėje. Iš salų grupės didžiausioje saloje, esančioje netoli nuo kranto, kur buvo Urmija, stovėjo didžiulis pastatas—amfiteatras paskaitoms—pašvęstas “religijos dvasiai.” Šitas statinys iš tikrųjų buvo religijų filosofijos šventykla.		134:3.1 (1485.3) On the way to the Caspian Sea, Jesus had stopped several days for rest and recuperation at the old Persian city of Urmia on the western shores of Lake Urmia. On the largest of a group of islands situated a short distance offshore near Urmia was located a large building—a lecture amphitheater—dedicated to the “spirit of religion.” This structure was really a temple of the philosophy of religions.
134:3.2 (1485.4) Religijos šventyklą buvo pastatęs turtingas pirklys Urmijos pilietis ir trys jo sūnūs. Šito vyro vardas buvo Simboitonas, o tarp jo protėvių buvo daug skirtingų tautų.		134:3.2 (1485.4) This temple of religion had been built by a wealthy merchant citizen of Urmia and his three sons. This man was Cymboyton, and he numbered among his ancestors many diverse peoples.
134:3.3 (1485.5) Šitoje religijos mokykloje paskaitų ir diskusijų pradžia būdavo 10.00 valandą ryte kiekvieną savaitės dieną. Popietinės diskusijos prasidėdavo 3.00 valandą, o vakariniai debatai būdavo tęsiami nuo 8.00 valandos. Šitoms mokymų, diskusijų, ir debatų sesijoms visuomet vadovaudavo Simboitonas arba vienas iš trijų jo sūnų.. Šitos unikalios religijų mokyklos įkūrėjas gyveno ir numirė niekada neatskleidęs savojo asmeninio religinio tikėjimo.		134:3.3 (1485.5) The lectures and discussions in this school of religion began at ten o’clock every morning in the week. The afternoon sessions started at three o’clock, and the evening debates opened at eight o’clock. Cymboyton or one of his three sons always presided at these sessions of teaching, discussion, and debate. The founder of this unique school of religions lived and died without ever revealing his personal religious beliefs.
134:3.4 (1485.6) Kelis kartus Jėzus dalyvavo šitose diskusijose, ir prieš jam išvykstant iš Urmijos, Simboitonas susitarė su Jėzumi, kad su jais pagyventų dvi savaites, kada keliaus atgal, ir paskaitytų dvidešimt keturias paskaitas apie “Žmonių Brolystę,” ir surengtų klausimų, diskusijų, ir debatų vakarines sesijas, skirtas konkrečiai savo paskaitoms ir apskritai žmonių brolystei.		134:3.4 (1485.6) On several occasions Jesus participated in these discussions, and before he left Urmia, Cymboyton arranged with Jesus to sojourn with them for two weeks on his return trip and give twenty-four lectures on “The Brotherhood of Men,” and to conduct twelve evening sessions of questions, discussions, and debates on his lectures in particular and on the brotherhood of men in general.
134:3.5 (1485.7) Sutinkamai su šitokiu susitarimu, Jėzus keliaudamas atgal sustojo ir surengė šitas paskaitas. Tai buvo labiausiai susistemintas ir formalus iš visų mokymų, kuriuos Urantijoje pateikė Mokytojas. Niekada iki tol ir po šito jis iš tikrųjų tiek daug nekalbėjo viena tema, kiek ji buvo nagrinėjama per šitas paskaitas ir diskusijas apie žmonių brolystę. Tikrovėje šitos paskaitos buvo apie “Dievo Karalystę” ir “Žmonių Karalystes.”		134:3.5 (1485.7) In accordance with this arrangement, Jesus stopped off on the return trip and delivered these lectures. This was the most systematic and formal of all the Master’s teaching on Urantia. Never before or after did he say so much on one subject as was contained in these lectures and discussions on the brotherhood of men. In reality these lectures were on the “Kingdom of God” and the “Kingdoms of Men.”
134:3.6 (1486.1) Šitos religinės filosofijos šventovės fakultete buvo daugiau negu trisdešimties religijų ir religinių kultų atstovų. Šituos mokytojus parinkdavo, remdavo, ir suteikdavo visus įgaliojimus atitinkamos jų religinės grupės. Šituo metu fakultete buvo maždaug septyniasdešimt penki mokytojai, ir jie gyveno trobelėse, kiekvienoje maždaug po tuziną asmenų. Per kiekvieną jauną mėnulį šitos grupės būdavo pakeičiamos metant burtus. Dėl nepakantumo, vaidingos dvasios, arba bet kokio kito polinkio trukdyti sklandžiam bendruomenės gyvenimui mokytojas pažeidėjas būdavo nedelsiant ir visiškai pašalinamas. Jis būdavo be ceremonijų atleidžiamas, o jį pakeičiantis mokytojas, kuris laukdavo savosios eilės, būdavo tuoj pat priimamas į jo vietą.		134:3.6 (1486.1) More than thirty religions and religious cults were represented on the faculty of this temple of religious philosophy. These teachers were chosen, supported, and fully accredited by their respective religious groups. At this time there were about seventy-five teachers on the faculty, and they lived in cottages each accommodating about a dozen persons. Every new moon these groups were changed by the casting of lots. Intolerance, a contentious spirit, or any other disposition to interfere with the smooth running of the community would bring about the prompt and summary dismissal of the offending teacher. He would be unceremoniously dismissed, and his alternate in waiting would be immediately installed in his place.
134:3.7 (1486.2) Šitie įvairių religijų mokytojai dėjo daug pastangų, kad parodytų kokios panašios yra jų religijos, kas susiję su šito ir kito gyvenimo fundamentaliais dalykais. Tam, kad šitame fakultete būtų gaunama mokytojo vieta, reikėjo pripažinti tiktai vieną doktriną—kiekvienas mokytojas turėjo atstovauti tokiai religijai, kuri pripažįsta Dievą—kokios nors rūšies aukščiausiąją Dievybę. Fakultete buvo penki nepriklausomi mokytojai, kurie neatstovavo jokiai organizuotai religijai, ir būtent tokiu nepriklausomu mokytoju prieš juos pasirodė Jėzus.		134:3.7 (1486.2) These teachers of the various religions made a great effort to show how similar their religions were in regard to the fundamental things of this life and the next. There was but one doctrine which had to be accepted in order to gain a seat on this faculty—every teacher must represent a religion which recognized God—some sort of supreme Deity. There were five independent teachers on the faculty who did not represent any organized religion, and it was as such an independent teacher that Jesus appeared before them.
134:3.8 (1486.3) [Kada mes, tarpinės būtybės, iš pradžių parengėme Jėzaus mokymų Urmijoje santrauką, tada tarp bažnyčių serafimų ir pažangos serafimų kilo nesutarimas, ar išmintinga šituos mokymus įtraukti į Urantijos Apreiškimą. Dvidešimtojo amžiaus sąlygos, vyraujančios tiek religijoje, tiek žmogiškojo valdymo formose taip skiriasi nuo tų sąlygų, kurios vyravo Jėzaus laikais, jog iš tiesų buvo sunku Mokytojo mokymus Urmijoje pritaikyti prie Dievo karalystės ir žmonių karalysčių, kaip šitokios pasaulio funkcijos egzistuoja dvidešimtajame amžiuje, problemų. Mes taip ir nesugebėjome suformuluoti Mokytojo mokymų trumpo išdėstymo, kuris būtų patenkinęs planetinio valdymo šitų serafimų abi grupes. Galiausiai, apreiškimo komisijos pirmininkas Melkizedekas paskyrė komisiją iš trijų narių, priklausančių mūsų kategorijai, tam, kad parengtų mūsų požiūrį į Mokytojo mokymus Urmijoje, pritaikytus dvidešimtojo amžiaus religinėms ir politinėms sąlygoms Urantijoje. Dėl to, mes trys antrinės kategorijos tarpinės būtybės užbaigėme tokį Jėzaus mokymų adaptavimą, iš naujo pateikdami jo skelbtus mokymus, kaip juos pritaikytume šiandieninio pasaulio sąlygoms, ir dabar šituos teiginius pateikiame tokius, kaip jie atrodo po apreiškimo komisijos pirmininko Melkizedeko suredagavimo.]		134:3.8 (1486.3) [When we, the midwayers, first prepared the summary of Jesus’ teachings at Urmia, there arose a disagreement between the seraphim of the churches and the seraphim of progress as to the wisdom of including these teachings in the Urantia Revelation. Conditions of the twentieth century, prevailing in both religion and human governments, are so different from those prevailing in Jesus’ day that it was indeed difficult to adapt the Master’s teachings at Urmia to the problems of the kingdom of God and the kingdoms of men as these world functions are existent in the twentieth century. We were never able to formulate a statement of the Master’s teachings which was acceptable to both groups of these seraphim of planetary government. Finally, the Melchizedek chairman of the revelatory commission appointed a commission of three of our number to prepare our view of the Master’s Urmia teachings as adapted to twentieth-century religious and political conditions on Urantia. Accordingly, we three secondary midwayers completed such an adaptation of Jesus’ teachings, restating his pronouncements as we would apply them to present-day world conditions, and we now present these statements as they stand after having been edited by the Melchizedek chairman of the revelatory commission.]
4. Suverenumas — dieviškasis ir žmogiškasis ^top		4. Sovereignty—Divine and Human ^top
134:4.1 (1486.4) Žmonių brolystė remiasi Dievo tėvyste. Dievo šeima yra kilusi iš Dievo meilės—Dievas yra meilė. Dievas Tėvas dieviškai myli savo vaikus, juos visus.		134:4.1 (1486.4) The brotherhood of men is founded on the fatherhood of God. The family of God is derived from the love of God—God is love. God the Father divinely loves his children, all of them.
134:4.2 (1486.5) Dangaus karalystė, dieviškasis valdymas, remiasi dieviškojo suverenumo faktu—Dievas yra dvasia. Kadangi Dievas yra dvasia, tai šitoji karalystė yra dvasinė. Dangaus karalystė nėra nei materiali, nei vien tiktai intelektuali; ji yra dvasinis ryšys tarp Dievo ir žmogaus.		134:4.2 (1486.5) The kingdom of heaven, the divine government, is founded on the fact of divine sovereignty—God is spirit. Since God is spirit, this kingdom is spiritual. The kingdom of heaven is neither material nor merely intellectual; it is a spiritual relationship between God and man.
134:4.3 (1486.6) Jeigu skirtingos religijos pripažįsta Dievo Tėvo dvasinį suverenumą, tuomet iš tikrųjų visos tokios religijos sugyvena taikiai. Tiktai kada viena religija laikosi nuostatos, kad ji kokiu nors požiūriu yra aukštesnė už visas kitas, ir kad ji turi išskirtinę valdžią kitų religijų atžvilgiu, tada iš tikrųjų tokia religija išdrįsta būti nepakanti kitoms religijoms arba drįsta persekioti kitų religijų tikinčiuosius.		134:4.3 (1486.6) If different religions recognize the spirit sovereignty of God the Father, then will all such religions remain at peace. Only when one religion assumes that it is in some way superior to all others, and that it possesses exclusive authority over other religions, will such a religion presume to be intolerant of other religions or dare to persecute other religious believers.
134:4.4 (1487.1) Religinė taika—brolystė—niekada negali egzistuoti nebent visos religijos nori visiškai atiduoti visą bažnytinę valdžią ir iki galo atsisakyti bet kokios sampratos apie dvasinį suverenumą. Vien tiktai Dievas yra dvasinis suverenas.		134:4.4 (1487.1) Religious peace—brotherhood—can never exist unless all religions are willing to completely divest themselves of all ecclesiastical authority and fully surrender all concept of spiritual sovereignty. God alone is spirit sovereign.
134:4.5 (1487.2) Jūs negalite turėti lygybės tarp religijų (religinės laisvės) be religinių karų, nebent visos religijos sutiktų visą religinį suverenumą perduoti kokiam nors viršžmogiškajam lygiui, pačiam Dievui.		134:4.5 (1487.2) You cannot have equality among religions (religious liberty) without having religious wars unless all religions consent to the transfer of all religious sovereignty to some superhuman level, to God himself.
134:4.6 (1487.3) Žmogaus širdyje dangaus karalystė sukurs religinę vienybę (nebūtinai vienodumą), nes bet kuri religinė grupė ir visos religinės grupės, susidedančios iš tokių religinių tikinčiųjų, neturės jokių minčių apie bažnytinę valdžią—religinį suverenumą.		134:4.6 (1487.3) The kingdom of heaven in the hearts of men will create religious unity (not necessarily uniformity) because any and all religious groups composed of such religious believers will be free from all notions of ecclesiastical authority—religious sovereignty.
134:4.7 (1487.4) Dievas yra dvasia, ir Dievas dvasinio savojo aš fragmentą atiduoda tam, kad jis apsigyventų žmogaus širdyje. Dvasiškai, visi žmonės yra lygūs. Dangaus karalystėje nėra kastų, klasių, visuomeninių lygių, ir ekonominių grupių. Jūs visi esate sielos broliai.		134:4.7 (1487.4) God is spirit, and God gives a fragment of his spirit self to dwell in the heart of man. Spiritually, all men are equal. The kingdom of heaven is free from castes, classes, social levels, and economic groups. You are all brethren.
134:4.8 (1487.5) Bet tą patį akimirksnį, kada tiktai iš savojo akiračio išleisite Dievo Tėvo dvasinį suverenumą, tada, kokia nors viena religija ims tvirtinti, kad ji yra pranašesnė už kitas religijas; ir tada, vietoje ramybės žemėje ir geros valios tarp žmonių, prasidės nesutarimai, abipusiai kaltinimai, net ir religiniai karai, bent jau karai tarp religininkų.		134:4.8 (1487.5) But the moment you lose sight of the spirit sovereignty of God the Father, some one religion will begin to assert its superiority over other religions; and then, instead of peace on earth and good will among men, there will start dissensions, recriminations, even religious wars, at least wars among religionists.
134:4.9 (1487.6) Laisvą valią turinčios būtybės, kurios save laiko lygiomis, jeigu jos tarpusavyje nepripažįsta to, kad paklūsta kažkokiam viršsuverenumui, kažkokiai valdžiai, kuri juos valdo ir kuri yra aukštesnė, tai anksčiau ar vėliau pasiduos pagundai išmėginti savo sugebėjimus tam, jog įgytų galią ir valdžią kitų asmenų ir grupių atžvilgiu. Lygybės koncepcija niekada neatneša ramybės, išskyrus tuomet, kada tarpusavyje yra pripažįstamas kažkoks iš aukščiau valdantis viršsuverenumo poveikis.		134:4.9 (1487.6) Freewill beings who regard themselves as equals, unless they mutually acknowledge themselves as subject to some supersovereignty, some authority over and above themselves, sooner or later are tempted to try out their ability to gain power and authority over other persons and groups. The concept of equality never brings peace except in the mutual recognition of some overcontrolling influence of supersovereignty.
134:4.10 (1487.7) Urmijos religininkai drauge gyveno santykinai taikiai ir ramiai, nes jie buvo visiškai atsisakę visų savo minčių apie religinį suverenumą. Dvasiškai, jie visi tikėjo į suverenų Dievą; visuomeniškai, visą ir neginčijamą valdžią turėjo pirmininkaujantis vadovas—Simboitonas. Jie puikiai žinojo, kas atsitiktų bet kuriam mokytojui, kuris imtųsi įsakinėti savo bičiuliams mokytojams. Negali būti tvirtos religinės ramybės Urantijoje tol, kol visos religinės grupės savanoriškai neatsisakys savųjų minčių apie dieviškąjį palankumą, išrinktąją tautą, ir religinį suverenumą. Tiktai kada Dievas Tėvas taps aukščiausiuoju, tada žmonės tikrai taps religiniais broliais ir žemėje gyvens religinės ramybės sąlygomis.		134:4.10 (1487.7) The Urmia religionists lived together in comparative peace and tranquillity because they had fully surrendered all their notions of religious sovereignty. Spiritually, they all believed in a sovereign God; socially, full and unchallengeable authority rested in their presiding head—Cymboyton. They well knew what would happen to any teacher who assumed to lord it over his fellow teachers. There can be no lasting religious peace on Urantia until all religious groups freely surrender all their notions of divine favor, chosen people, and religious sovereignty. Only when God the Father becomes supreme will men become religious brothers and live together in religious peace on earth.
5. Politinis suverenumas ^top		5. Political Sovereignty ^top
134:5.1 (1487.8) [Nors Mokytojo mokymas apie Dievo suverenumą yra tiesa—tiktai šį mokymą sukomplikavo tai, kad tarp pasaulio religijų vėliau atsirado religija apie jį—bet jo teiginius apie politinį suverenumą nepaprastai sukomplikavo nacijos gyvenimo politinė evoliucija per paskutiniuosius tūkstantį devynis šimtus ir daugiau metų. Jėzaus laikais tebuvo dvi didžiosios pasaulio jėgos—Romos imperija Vakaruose ir Hano imperija Rytuose—ir jas plačiai atskyrė Partos karalystė ir kiti Kaspijos jūros ir Turkestano regionų įsiterpiantys kraštai. Dėl to, dabar pateikiamame pasakojime mes didesne dalimi atitrūkome nuo Mokytojo mokymų Urmijoje apie politinį suverenumą esmės, tuo pačiu metu pamėgindami pavaizduoti tokių mokymų svarbą, kaip jie yra taikytini politinio suverenumo evoliucijos ypatingai kritiniam etapui dvidešimtajame amžiuje po Kristaus.]		134:5.1 (1487.8) [While the Master’s teaching concerning the sovereignty of God is a truth—only complicated by the subsequent appearance of the religion about him among the world’s religions—his presentations concerning political sovereignty are vastly complicated by the political evolution of nation life during the last nineteen hundred years and more. In the times of Jesus there were only two great world powers—the Roman Empire in the West and the Han Empire in the East—and these were widely separated by the Parthian kingdom and other intervening lands of the Caspian and Turkestan regions. We have, therefore, in the following presentation departed more widely from the substance of the Master’s teachings at Urmia concerning political sovereignty, at the same time attempting to depict the import of such teachings as they are applicable to the peculiarly critical stage of the evolution of political sovereignty in the twentieth century after Christ.]
134:5.2 (1487.9) Karas Urantijoje niekada nesibaigs tol, kol nacijos laikysis apgaulingų pažiūrų apie neribotą nacionalinį suverenumą. Apgyvendintame pasaulyje yra tiktai du santykinio suverenumo lygiai: atskiro mirtingojo dvasinė laisva valia ir žmonijos kaip visumos kolektyvinis suverenumas. Tarp atskiros žmogiškosios būtybės lygio ir žmonijos kaip visumos lygio, visos grupuotės ir asociacijos yra santykinės, laikinos, ir turinčios vertės tiktai tiek, kiek jos padidina to individo ir planetinės visos visumos—žmogaus ir žmonijos—gerovę, gerbūvį, ir pažangą.		134:5.2 (1487.9) War on Urantia will never end so long as nations cling to the illusive notions of unlimited national sovereignty. There are only two levels of relative sovereignty on an inhabited world: the spiritual free will of the individual mortal and the collective sovereignty of mankind as a whole. Between the level of the individual human being and the level of the total of mankind, all groupings and associations are relative, transitory, and of value only in so far as they enhance the welfare, well-being, and progress of the individual and the planetary grand total—man and mankind.
134:5.3 (1488.1) Religijos mokytojai visada turi prisiminti, jog Dievo dvasinis suverenumas pranoksta visus įsiterpiančius ir tarpinius dvasinės ištikimybės lygius. Kada nors pilietiniai valdovai sužinos, kad žmogaus karalystėse valdo Patys Aukštieji.		134:5.3 (1488.1) Religious teachers must always remember that the spiritual sovereignty of God overrides all intervening and intermediate spiritual loyalties. Someday civil rulers will learn that the Most Highs rule in the kingdoms of men.
134:5.4 (1488.2) Šitas Pačių Aukštųjų valdymas žmonių karalystėse nėra skirtas tam, jog suteiktų ypatingos naudos kokiai nors mirtingųjų grupei, kuriai būtų rodomas ypatingas palankumas. Nėra tokio dalyko, kaip “išrinktoji tauta.” Pačių Aukštųjų, politinės evoliucijos kontrolierių iš viršaus, valdymas yra toks valdymas, kuris yra numatytas puoselėti didžiausią gėrį didžiausiam visų žmonių skaičiui ir per didžiausią laiko tarpą.		134:5.4 (1488.2) This rule of the Most Highs in the kingdoms of men is not for the especial benefit of any especially favored group of mortals. There is no such thing as a “chosen people.” The rule of the Most Highs, the overcontrollers of political evolution, is a rule designed to foster the greatest good to the greatest number of all men and for the greatest length of time.
134:5.5 (1488.3) Suverenumas yra valdžia ir jis auga organizacijos dėka. Šitas politinės valdžios organizacijos augimas yra geras ir tinkamas, nes jis turi polinkį apimti visos žmonijos visą laiką besiplečiančius segmentus. Bet šitas pats politinių organizacijų augimas sukuria problemą kiekviename etape, kuris įsiterpia tarp politinės valdžios pirminės ir natūralios organizacijos—šeimos—ir galutinio politinio augimo užbaigimo—tokio valdymo, kuris apima visą žmoniją, kuriame dalyvauja visa žmonija, ir kuris yra visos žmonijos labui.		134:5.5 (1488.3) Sovereignty is power and it grows by organization. This growth of the organization of political power is good and proper, for it tends to encompass ever-widening segments of the total of mankind. But this same growth of political organizations creates a problem at every intervening stage between the initial and natural organization of political power—the family—and the final consummation of political growth—the government of all mankind, by all mankind, and for all mankind.
134:5.6 (1488.4) Pradedant tėvų valdžia šeimyninėje grupėje, politinis suverenumas vystosi organizacijos dėka, kada šeimos perauga į giminingus klanus, kurie susivienija, dėl įvairių priežasčių, į gentinius vienetus—pranokstančius giminingas politines grupuotes. Ir tada, prekybos, komercijos, ir užkariavimų dėka gentys susivienija į naciją, nors pačias nacijas kartais suvienija ir imperija.		134:5.6 (1488.4) Starting out with parental power in the family group, political sovereignty evolves by organization as families overlap into consanguineous clans which become united, for various reasons, into tribal units—superconsanguineous political groupings. And then, by trade, commerce, and conquest, tribes become unified as a nation, while nations themselves sometimes become unified by empire.
134:5.7 (1488.5) Suverenumui pereinant iš mažesniųjų grupių į didesnes grupes, karų sumažėja. Tai yra, sumažėja nedidelių karų tarp mažesniųjų nacijų, bet padidėja potencialas kilti didesniems karams, kai nacijos, turinčios suverenumą, tampa vis didesnės ir didesnės. Netrukus, kada visas pasaulis bus ištyrinėtas ir užimtas, kada nacijų bus nedaug, ir jos bus stiprios ir galingos, kada šitos didžiulės ir tariamai nepriklausomos nacijos pasieks sienas, kada jas atskirs tiktai vandenynai, tada arena iš tiesų bus parengta didžiuliams karams, pasaulinio masto konfliktams. Vadinamosios suverenios nacijos negali stumdytis, nesukeldamos konfliktų ir neišprovokuodamos karų.		134:5.7 (1488.5) As sovereignty passes from smaller groups to larger groups, wars are lessened. That is, minor wars between smaller nations are lessened, but the potential for greater wars is increased as the nations wielding sovereignty become larger and larger. Presently, when all the world has been explored and occupied, when nations are few, strong, and powerful, when these great and supposedly sovereign nations come to touch borders, when only oceans separate them, then will the stage be set for major wars, world-wide conflicts. So-called sovereign nations cannot rub elbows without generating conflicts and eventuating wars.
134:5.8 (1488.6) Politinio suverenumo evoliucijoje nuo šeimos iki visos žmonijos sunkumą sudaro tas inercinis pasipriešinimas, kuris būna visuose tarpiniuose lygiuose. Šeimos, kartais, drąsiai priešindavosi saviesiems klanams, tuo tarpu klanai ir gentys dažnai griaudavo teritorinių valstybių suverenumą. Politinio suverenumo kiekvieną naują ir žengiančią į priekį evoliuciją apsunkina ir jai trukdo (ir visada ją apsunkindavo ir jai trukdydavo) politinės organizacijos ankstesniosios evoliucijos “atraminiai etapai.” Ir tai yra tiesa, nes žmogiškąjį atsidavimą, kartą mobilizuotą, sunku pakeisti. Ta pati ištikimybė, kuri padaro įmanoma genties evoliuciją, apsunkina viršgentinę—teritorinės valstybės—evoliuciją. Ir tas pats atsidavimas (patriotizmas), kuris padaro įmanomu teritorinės valstybės vystymąsi, milžinišku laipsniu sukomplikuoja visos žmonijos valdymo evoliucinį vystymąsi.		134:5.8 (1488.6) The difficulty in the evolution of political sovereignty from the family to all mankind, lies in the inertia-resistance exhibited on all intervening levels. Families have, on occasion, defied their clan, while clans and tribes have often been subversive of the sovereignty of the territorial state. Each new and forward evolution of political sovereignty is (and has always been) embarrassed and hampered by the “scaffolding stages” of the previous developments in political organization. And this is true because human loyalties, once mobilized, are hard to change. The same loyalty which makes possible the evolution of the tribe, makes difficult the evolution of the supertribe—the territorial state. And the same loyalty (patriotism) which makes possible the evolution of the territorial state, vastly complicates the evolutionary development of the government of all mankind.
134:5.9 (1488.7) Politinis suverenumas yra sukuriamas atsisakant apsisprendimo teisės, iš pradžių apsisprendimo teisės atsisako individas šeimos viduje, o tada šeimos ir klanai apsisprendimo teisės atsisako genties ir didesnių grupuočių atžvilgiu. Šitas progresinis apsisprendimo teisės perkėlimas iš mažesniųjų politinių organizacijų į vis didesnes apskritai nemažėjančiu laipsniu vyko Rytuose nuo Mingo ir Mogulo dinastijų sukūrimo. Vakaruose šitas procesas tęsėsi daugiau negu tūkstantį metų iki pat pasaulinio karo pabaigos, kada nevykęs retrogradinis judėjimas šitą normalią kryptį laikinai pasuko atgal iš naujo atkurdamas pranykusį didelio skaičiaus mažų grupių Europoje politinį suverenumą.		134:5.9 (1488.7) Political sovereignty is created out of the surrender of self-determinism, first by the individual within the family and then by the families and clans in relation to the tribe and larger groupings. This progressive transfer of self-determination from the smaller to ever larger political organizations has generally proceeded unabated in the East since the establishment of the Ming and the Mogul dynasties. In the West it obtained for more than a thousand years right on down to the end of the World War, when an unfortunate retrograde movement temporarily reversed this normal trend by re-establishing the submerged political sovereignty of numerous small groups in Europe.
134:5.10 (1489.1) Urantijoje tvirtos taikos nebus tol, kol vadinamosios suverenios nacijos išmintingai ir iki galo savo suverenių galių neperduos į žmonių brolijos—žmonijos vyriausybės—rankas. Internacionalizmas—Nacijų Lyga—tvirtos taikos žmonijai niekada negalės užtikrinti. Pasaulinės nacijų konfederacijos veiksmingai užkirs kelią mažesniems karams ir deramai valdys mažesnes nacijas, bet jos neužkirs kelio pasauliniams karams, o taip pat nekontroliuos tų trijų, keturių, ar penkių galingiausių vyriausybių. Realių konfliktų akivaizdoje, viena iš šitų pasaulio jėgų iš Lygos pasitrauks ir paskelbs karą. Jūs negalite užkirsti kelio tam, jog nacijos neįsitrauktų į karą, tol, kol jos liks užsikrėtusios apgaulingu nacionalinio suverenumo virusu. Internacionalizmas yra žingsnis teisinga kryptimi. Tarptautinė policinė jėga užkirs kelią daugeliui mažesniųjų karų, bet ji nebus veiksminga, jog užkirstų kelią didesniems karams, konfliktams tarp žemės didžiųjų karinių vyriausybių.		134:5.10 (1489.1) Urantia will not enjoy lasting peace until the so-called sovereign nations intelligently and fully surrender their sovereign powers into the hands of the brotherhood of men—mankind government. Internationalism—Leagues of Nations—can never bring permanent peace to mankind. World-wide confederations of nations will effectively prevent minor wars and acceptably control the smaller nations, but they will not prevent world wars nor control the three, four, or five most powerful governments. In the face of real conflicts, one of these world powers will withdraw from the League and declare war. You cannot prevent nations going to war as long as they remain infected with the delusional virus of national sovereignty. Internationalism is a step in the right direction. An international police force will prevent many minor wars, but it will not be effective in preventing major wars, conflicts between the great military governments of earth.
134:5.11 (1489.2) Mažėjant tikrai suverenių nacijų (didžiųjų jėgų) skaičiui, tuo pačiu iš tiesų didėja tiek galimybė, tiek poreikis žmonijos vyriausybei. Kada yra tiktai kelios realiai suverenios (didžiosios) jėgos, tada jos turi arba pradėti gyvenimo ir mirties kovą dėl nacionalinės (imperinės) aukščiausiosios valdžios, arba priešingu atveju, savo noru atsisakydamos kai kurių suverenumo išskirtinių teisių, jos turi sukurti viršnacionalinės jėgos esminį branduolį, kuris tarnaus kaip visos žmonijos tikrojo suverenumo pradžia.		134:5.11 (1489.2) As the number of truly sovereign nations (great powers) decreases, so do both opportunity and need for mankind government increase. When there are only a few really sovereign (great) powers, either they must embark on the life and death struggle for national (imperial) supremacy, or else, by voluntary surrender of certain prerogatives of sovereignty, they must create the essential nucleus of supernational power which will serve as the beginning of the real sovereignty of all mankind.
134:5.12 (1489.3) Taika neateis į Urantiją tol, kol kiekviena vadinamoji suvereni nacija neperduos savosios galios sukelti karą į visai žmonijai atstovaujančiosios vyriausybės rankas. Politinis suverenumas pasaulio tautoms yra įgimtas. Kada visos Urantijos tautos sukurs pasaulinę vyriausybę, tada jos turės tą teisę ir valdžią tokią vyriausybę padaryti SUVERENIĄ; ir kada tokia atstovaujamoji arba demokratinė pasaulinė valdžia valdys pasaulio sausumos, oro, ir jūrų laivyno pajėgas, tada taika žemėje ir gera valia tarp žmonių galės įsivyrauti—bet ne anksčiau.		134:5.12 (1489.3) Peace will not come to Urantia until every so-called sovereign nation surrenders its power to make war into the hands of a representative government of all mankind. Political sovereignty is innate with the peoples of the world. When all the peoples of Urantia create a world government, they have the right and the power to make such a government SOVEREIGN; and when such a representative or democratic world power controls the world’s land, air, and naval forces, peace on earth and good will among men can prevail—but not until then.
134:5.13 (1489.4) Pavartojant svarbią devynioliktojo ir dvidešimtojo amžių iliustraciją tai yra taip: Amerikos Federalinės Sąjungos keturiasdešimt aštuonios valstijos ilgai gyvena taikos sąlygomis. Tarpusavyje jos daugiau nebekariauja. Savo suverenumą jos perdavė federalinei vyriausybei, ir karo klausimus spręsdamos arbitražo metodu, atsisakė bet kokių reikalavimų į apsisprendimo teisės iliuziją. Nors kiekviena valstija reguliuoja savuosius vidaus reikalus, bet ji nesirūpina užsienio reikalais, tarifais, imigracija, kariniais reikalais, ar tarpvalstybine prekyba. Taip pat atskiros valstijos nesirūpina ir pilietybės reikalais. Tos keturiasdešimt aštuonios valstijos kenčia nuo karo nuniokojimų tiktai tada, kada kokiu nors būdu pavojus iškyla federalinės vyriausybės suverenumui.		134:5.13 (1489.4) To use an important nineteenth- and twentieth-century illustration: The forty-eight states of the American Federal Union have long enjoyed peace. They have no more wars among themselves. They have surrendered their sovereignty to the federal government, and through the arbitrament of war, they have abandoned all claims to the delusions of self-determination. While each state regulates its internal affairs, it is not concerned with foreign relations, tariffs, immigration, military affairs, or interstate commerce. Neither do the individual states concern themselves with matters of citizenship. The forty-eight states suffer the ravages of war only when the federal government’s sovereignty is in some way jeopardized.
134:5.14 (1489.5) Šitos keturiasdešimt aštuonios valstijos, atsisakiusios kaip dvyniai panašių suverenumo ir apsisprendimo teisių išvedžiojimų, turi taiką ir ramybę tarp valstijų. Taip ir Urantijos nacijos tikrai pradės džiaugtis taika tada, kada kiekviena iš jų savo suverenumą savanoriškai perduos į globalinės vyriausybės—žmonių brolijos suverenumo—rankas. Šitokiame pasaulyje mažosios nacijos bus tokios pat galingos, kaip ir didžiosios, panašiai, kaip ir mažoji Roud Ailendo valstija turi du savo senatorius Amerikos Kongrese, lygiai taip, kaip ir pati daugiausia gyventojų turinti Niujorko valstija ar didžioji Teksaso valstija.		134:5.14 (1489.5) These forty-eight states, having abandoned the twin sophistries of sovereignty and self-determination, enjoy interstate peace and tranquillity. So will the nations of Urantia begin to enjoy peace when they freely surrender their respective sovereignties into the hands of a global government—the sovereignty of the brotherhood of men. In this world state the small nations will be as powerful as the great, even as the small state of Rhode Island has its two senators in the American Congress just the same as the populous state of New York or the large state of Texas.
134:5.15 (1490.1) Šitų keturiasdešimt aštuonių valstijų ribotą (valstybinį) suverenumą sukūrė žmonės ir žmonių labui. Amerikos Federalinės Sąjungos aukštesnį už valstijos (nacionalinį) suverenumą sukūrė pirmosios trylika iš šitų valstijų savo pačių naudai ir žmonių naudai. Kada nors žmonijos planetinės vyriausybės viršnacionalinį suverenumą panašiai sukurs ir nacijos savo pačių labui ir visų žmonių labui.		134:5.15 (1490.1) The limited (state) sovereignty of these forty-eight states was created by men and for men. The superstate (national) sovereignty of the American Federal Union was created by the original thirteen of these states for their own benefit and for the benefit of men. Sometime the supernational sovereignty of the planetary government of mankind will be similarly created by nations for their own benefit and for the benefit of all men.
134:5.16 (1490.2) Piliečiai negimsta vyriausybės labui; vyriausybės yra organizacijos, sukurtos ir sumanytos žmonių labui. Negali būti pabaigos politinio suverenumo evoliucijai tol, kol atsiras visų žmonių suverenumo vyriausybė. Visi kiti suverenumo tipai yra santykiniai savo verte, tarpiniai savo prasme, ir antraeiliai savo statusu.		134:5.16 (1490.2) Citizens are not born for the benefit of governments; governments are organizations created and devised for the benefit of men. There can be no end to the evolution of political sovereignty short of the appearance of the government of the sovereignty of all men. All other sovereignties are relative in value, intermediate in meaning, and subordinate in status.
134:5.17 (1490.3) Vystantis mokslui, karai taps vis daugiau ir daugiau griaunantys tol, kol jie taps beveik savižudiški visai rasei. Kiek dar reikės pasaulinių karų ir kiek dar nacijų lygų turi žlugti prieš tai, kada žmonės panorės sukurti žmonijos vyriausybę ir pradėti džiaugtis nuolatine taikos palaima ir suklestėjimu, kurie remtųsi geros valios—visą pasaulį apėmusios geros valios—ramybe tarp žmonių?		134:5.17 (1490.3) With scientific progress, wars are going to become more and more devastating until they become almost racially suicidal. How many world wars must be fought and how many leagues of nations must fail before men will be willing to establish the government of mankind and begin to enjoy the blessings of permanent peace and thrive on the tranquillity of good will—world-wide good will—among men?
6. Įstatymas, laisvė, ir suverenitetas ^top		6. Law, Liberty, and Sovereignty ^top
134:6.1 (1490.4) Jeigu vienas žmogus trokšta nepriklausomybės—laisvės—tai jis turi prisiminti, kad visi kiti žmonės ilgisi tos pačios laisvės. Tokių laisvę mylinčių mirtingųjų grupės negali drauge gyventi taikiai nepaklusdamos tokiems įstatymams, taisyklėms, ir reguliavimams, kurie kiekvienam asmeniui suteiktų tokį patį laisvės laipsnį, nors tuo pačiu metu išsaugodami vienodą laisvės laipsnį visiems bičiuliams mirtingiesiems. Jeigu vienas žmogus turi būti absoliučiai laisvas, tuomet kitas žmogus turi tapti absoliučiu vergu. Ir laisvės santykinė prigimtis yra tikra visuomeniniu, ekonominiu, ir politiniu požiūriu. Laisvė yra civilizacijos dovana, kuri tapo įmanoma ĮSTATYMO įgyvendinimo dėka.		134:6.1 (1490.4) If one man craves freedom—liberty—he must remember that all other men long for the same freedom. Groups of such liberty-loving mortals cannot live together in peace without becoming subservient to such laws, rules, and regulations as will grant each person the same degree of freedom while at the same time safeguarding an equal degree of freedom for all of his fellow mortals. If one man is to be absolutely free, then another must become an absolute slave. And the relative nature of freedom is true socially, economically, and politically. Freedom is the gift of civilization made possible by the enforcement of LAW.
134:6.2 (1490.5) Religija padaro įmanomu tai, jog dvasiškai būtų įgyvendinta žmonių brolystė, bet jai bus reikalinga žmonijos vyriausybė tam, kad būtų reguliuojamos visuomeninės, ekonominės, ir politinės problemos, kurios yra susietos su tokiu žmogiškosios laimės ir efektyvumo tikslu.		134:6.2 (1490.5) Religion makes it spiritually possible to realize the brotherhood of men, but it will require mankind government to regulate the social, economic, and political problems associated with such a goal of human happiness and efficiency.
134:6.3 (1490.6) Tikrai bus karų ir gandų apie karus—nacija kils prieš naciją—tiesiog tol, kol pasaulio politinį suverenitetą yra pasidalinusi ir neteisėtai laiko nacijų-valstybių grupė. Anglija, Škotija, ir Velsas visada kovojo viena prieš kitą tol, kol savojo suvereniteto atsisakė ir jį perdavė Jungtinei Karalystei.		134:6.3 (1490.6) There shall be wars and rumors of wars—nation will rise against nation—just as long as the world’s political sovereignty is divided up and unjustly held by a group of nation-states. England, Scotland, and Wales were always fighting each other until they gave up their respective sovereignties, reposing them in the United Kingdom.
134:6.4 (1490.7) Kitas pasaulinis karas vadinamąsias suverenias valstybes privers suformuoti kokio nors tipo federaciją, šitaip sukuriant mechanizmą, kuris užkirs kelią mažiems karams, karams tarp mažesniųjų nacijų. Bet globaliniai karai tęsis toliau, kol bus sukurta žmonijos vyriausybė. Globalinis suverenumas užkirs kelią globaliniams karams—jo negali užkirsti niekas kitas.		134:6.4 (1490.7) Another world war will teach the so-called sovereign nations to form some sort of federation, thus creating the machinery for preventing small wars, wars between the lesser nations. But global wars will go on until the government of mankind is created. Global sovereignty will prevent global wars—nothing else can.
134:6.5 (1490.8) Tos laisvos keturiasdešimt aštuonios Amerikos valstijos gyvena drauge taikiai. Tarp šitų keturiasdešimt aštuonių valstijų gyventojų yra atstovų iš visų tų įvairių tautybių ir rasių, kurios gyvena visą laiką kariaujančiose Europos nacijose. Šitie amerikiečiai atstovauja viso plataus pasaulio beveik visoms religijoms ir religinėms sektoms ir kultams, ir vis tik čia, Šiaurės Amerikoje, jie gyvena drauge taikiai. Ir visa tai yra įmanoma, dėl to, kad šitos keturiasdešimt aštuonios valstijos atsisakė savojo suvereniteto ir bet kokių minčių apie tariamas atsiskyrimo teises.		134:6.5 (1490.8) The forty-eight American free states live together in peace. There are among the citizens of these forty-eight states all of the various nationalities and races that live in the ever-warring nations of Europe. These Americans represent almost all the religions and religious sects and cults of the whole wide world, and yet here in North America they live together in peace. And all this is made possible because these forty-eight states have surrendered their sovereignty and have abandoned all notions of the supposed rights of self-determination.
134:6.6 (1490.9) Tai nėra ginklavimosi ar nusiginklavimo klausimas. Taip pat ir privalomos ar savanoriškos karinės tarnybos klausimas nėra susijęs su šitomis taikos palaikymo pasauliniu mastu problemomis. Jeigu iš stipriųjų nacijų atimsite visas šiuolaikinės mechaninės ginkluotės formas ir visas sprogmenų rūšis, tai jos kovos kumščiais, su akmenimis, ir lazdomis tol, kol įsitvėrusios laikysis apgaulės, jog nacionalinis suverenitetas yra dieviškoji teisė.		134:6.6 (1490.9) It is not a question of armaments or disarmament. Neither does the question of conscription or voluntary military service enter into these problems of maintaining world-wide peace. If you take every form of modern mechanical armaments and all types of explosives away from strong nations, they will fight with fists, stones, and clubs as long as they cling to their delusions of the divine right of national sovereignty.
134:6.7 (1491.1) Karas nėra žmogaus didelė ir siaubinga liga; karas yra simptomas, pasekmė. Tikroji liga yra nacionalinio suvereniteto virusas.		134:6.7 (1491.1) War is not man’s great and terrible disease; war is a symptom, a result. The real disease is the virus of national sovereignty.
134:6.8 (1491.2) Urantijos nacijos tikrojo suvereniteto neturėjo; jos niekada neturėjo tokio suvereniteto, kuris jas apgintų nuo pasaulinių karų sunaikinimo ir sugriovimo. Sukurdamos žmonijos globalinę vyriausybę, nacijos neatsisako suvereniteto tokia dalimi, kokia dalimi jos iš tikrųjų sukuria tikrą, bona fide, ir tvirtą pasaulinį suverenitetą, kuris nuo tol visiškai sugebės jas apsaugoti nuo bet kokio karo. Vietinius reikalus tvarkys vietinės vyriausybės; nacionalinius reikalus tvarkys nacionalinės vyriausybės; tarpnacionalinius reikalus administruos pasaulinė vyriausybė.		134:6.8 (1491.2) Urantia nations have not possessed real sovereignty; they never have had a sovereignty which could protect them from the ravages and devastations of world wars. In the creation of the global government of mankind, the nations are not giving up sovereignty so much as they are actually creating a real, bona fide, and lasting world sovereignty which will henceforth be fully able to protect them from all war. Local affairs will be handled by local governments; national affairs, by national governments; international affairs will be administered by global government.
134:6.9 (1491.3) Pasaulinės taikos negali palaikyti sutartys, diplomatija, užsienio politika, sąjungos, jėgos balansas, arba bet kokios rūšies laikinas pakaitalas, kada yra žongliruojama nacionalizmo suverenitetais. Pasaulinį įstatymą turi sukurti ir įgyvendinti pasaulinė vyriausybė— visos žmonijos suverenitetas		134:6.9 (1491.3) World peace cannot be maintained by treaties, diplomacy, foreign policies, alliances, balances of power, or any other type of makeshift juggling with the sovereignties of nationalism. World law must come into being and must be enforced by world government—the sovereignty of all mankind.
134:6.10 (1491.4) Individas turės nepalyginamai daugiau laisvės, kada jam vadovaus pasaulinė vyriausybė. Šiandien, didžiųjų valstybių piliečiai yra apmokestinami, reguliuojami, ir kontroliuojami beveik despotiškai, ir didelė dalis šito dabartinio kišimosi į individo laisves išnyks, kada nacionalinės vyriausybės savo suverenitetą, susijusį su tarptautiniais reikalais, norės patikėti į globalinės vyriausybės rankas.		134:6.10 (1491.4) The individual will enjoy far more liberty under world government. Today, the citizens of the great powers are taxed, regulated, and controlled almost oppressively, and much of this present interference with individual liberties will vanish when the national governments are willing to trustee their sovereignty as regards international affairs into the hands of global government.
134:6.11 (1491.5) Kada valdys globalinė vyriausybė, tada nacionalinėms grupėms bus suteikta tikroji galimybė įgyvendinti tikrosios demokratijos asmenines laisves ir jomis naudotis. Klaidingai nuomonei apie teisę į apsisprendimą ateis pabaiga. Kada pinigai ir prekyba bus reguliuojami pasauliniu mastu, tada ateis naujoji pasaulinės taikos era. Greitai gali atsirasti pasaulinė kalba, ir atsiras bent jau kažkokia viltis kada nors turėti globalinę religiją—arba religijas, turinčias globalinį požiūrį.		134:6.11 (1491.5) Under global government the national groups will be afforded a real opportunity to realize and enjoy the personal liberties of genuine democracy. The fallacy of self-determination will be ended. With global regulation of money and trade will come the new era of world-wide peace. Soon may a global language evolve, and there will be at least some hope of sometime having a global religion—or religions with a global viewpoint.
134:6.12 (1491.6) Kolektyvinis saugumas niekada neatneš taikos tol, kol tas kolektyviškumas neaprėps visos žmonijos.		134:6.12 (1491.6) Collective security will never afford peace until the collectivity includes all mankind.
134:6.13 (1491.7) Žmonijai atstovaujančios vyriausybės politinis suverenitetas atneš tvirtą taiką žemėje, ir dvasinė žmogaus brolystė amžiams užtikrins gerą valią tarp visų žmonių. Ir nėra jokio kito būdo, kurio dėka gali būti pasiekta taika žemėje ir gėra valia tarp žmonių.		134:6.13 (1491.7) The political sovereignty of representative mankind government will bring lasting peace on earth, and the spiritual brotherhood of man will forever insure good will among all men. And there is no other way whereby peace on earth and good will among men can be realized.
* * *		* * *
134:6.15 (1491.8) Po Simboitono mirties, jo sūnūs susidūrė su didžiuliais sunkumais, stengdamiesi fakultete išlaikyti ramybę. Jėzaus mokymų pasekmės būtų buvusios daug didesnės, jeigu vėlesnieji mokytojai krikščionys, kurie pateko į Urmijos fakultetą, būtų parodę daugiau išminties ir pademonstravę daugiau pakantumo.		134:6.15 (1491.8) After the death of Cymboyton, his sons encountered great difficulties in maintaining a peaceful faculty. The repercussions of Jesus’ teachings would have been much greater if the later Christian teachers who joined the Urmia faculty had exhibited more wisdom and exercised more tolerance.
134:6.16 (1491.9) Simboitono vyriausiasis sūnus pagalbos kreipėsi į Abnerį Filadelfijoje, bet Abneris mokytojus parinko labai nesėkmingai tuo, kad jie pasirodė, jog yra nenuolaidūs ir nepripažįstantys kompromisų. Šitie mokytojai stengėsi savo religiją paversti viešpataujančia visų kitų tikėjimų atžvilgiu. Jie niekada neįtarė, jog dažnai minimas vilkstinės vadovo paskaitas buvo pateikęs pats Jėzus.		134:6.16 (1491.9) Cymboyton’s eldest son had appealed to Abner at Philadelphia for help, but Abner’s choice of teachers was most unfortunate in that they turned out to be unyielding and uncompromising. These teachers sought to make their religion dominant over the other beliefs. They never suspected that the oft-referred-to lectures of the caravan conductor had been delivered by Jesus himself.
134:6.17 (1491.10) Netvarkai fakultete augant, trys broliai savo finansinę paramą nutraukė, ir po penkerių metų mokykla užsidarė. Vėliau ji buvo vėl atidaryta kaip mitraizmo šventykla ir galiausiai visiškai sudegė per vieną iš savo orgiškų šventimų.		134:6.17 (1491.10) As confusion increased in the faculty, the three brothers withdrew their financial support, and after five years the school closed. Later it was reopened as a Mithraic temple and eventually burned down in connection with one of their orgiastic celebrations.
7. Trisdešimt pirmieji metai (25 m. po Kr. gim.) ^top		7. The Thirty-First Year (A.D. 25) ^top
134:7.1 (1492.1) Kada Jėzus sugrįžo iš kelionės prie Kaspijos jūros, tada jis žinojo, kad jo keliavimai po pasaulį beveik pasibaigė. Iš Palestinos jis dar iškeliavo tiktai vieną kartą, ir tai buvo kelionė į Siriją. Po trumpo apsilankymo Kapernaume, jis nuvyko į Nazaretą, kelioms dienoms pasiliko paviešėti. Balandžio vidurį jis iš Nazareto išėjo į Tirą. Iš ten jis nukeliavo į šiaurę, kelias dienas praleido Sidone, bet galutinis jo tikslas buvo Antiokas.		134:7.1 (1492.1) When Jesus returned from the journey to the Caspian Sea, he knew that his world travels were about finished. He made only one more trip outside of Palestine, and that was into Syria. After a brief visit to Capernaum, he went to Nazareth, stopping over a few days to visit. In the middle of April he left Nazareth for Tyre. From there he journeyed on north, tarrying for a few days at Sidon, but his destination was Antioch.
134:7.2 (1492.2) Šitie metai buvo tie metai, kada Jėzus vienas klajojo po Palestiną ir Siriją. Per visus šiuos kelionių metus skirtingose šalies vietose jį pažinojo įvairiais vardais: dailidė iš Nazareto, valčių meistras iš Kapernaumo, raštininkas iš Damasko, ir mokytojas iš Aleksandrijos.		134:7.2 (1492.2) This is the year of Jesus’ solitary wanderings through Palestine and Syria. Throughout this year of travel he was known by various names in different parts of the country: the carpenter of Nazareth, the boatbuilder of Capernaum, the scribe of Damascus, and the teacher of Alexandria.
134:7.3 (1492.3) Antioke Žmogaus Sūnus viešėjo ilgiau negu du mėnesius, dirbdamas, stebėdamas, tyrinėdamas, bendraudamas, tarnaudamas, ir visą laiką sužinodamas, kaip gyvena žmogus, kaip jis mąsto, jaučia, ir reaguoja į žmogiškosios egzistencijos aplinką. Per šitą laikotarpį jis tris savaites dirbo palapinių meistru. Antioke jis pasiliko ilgiau negu bet kurioje kitoje vietoje šitos kelionės metu. Po dešimties metų, kada apaštalas Paulius pamokslavo Antioke ir girdėjo savo pasekėjus kalbant apie Damasko raštininko doktrinas, jis ir nenumanė, kad jo mokiniai buvo girdėję paties Mokytojo balsą, ir klausėsi jo paties mokymų.		134:7.3 (1492.3) At Antioch the Son of Man lived for over two months, working, observing, studying, visiting, ministering, and all the while learning how man lives, how he thinks, feels, and reacts to the environment of human existence. For three weeks of this period he worked as a tentmaker. He remained longer in Antioch than at any other place he visited on this trip. Ten years later, when the Apostle Paul was preaching in Antioch and heard his followers speak of the doctrines of the Damascus scribe, he little knew that his pupils had heard the voice, and listened to the teachings, of the Master himself.
134:7.4 (1492.4) Iš Antioko Jėzus keliavo pakrante į pietus į Cezarėją, kur jis išbuvo kelias savaites, toliau jis žygiavo į pietus pakrante į Jopą. Iš Jopos jis pasuko į šalies gilumą į Jamniją, Ašdodą, ir Gazą. Iš Gazos jis ėjo dar toliau į Bieršebą, kur prabuvo savaitę.		134:7.4 (1492.4) From Antioch Jesus journeyed south along the coast to Caesarea, where he tarried for a few weeks, continuing down the coast to Joppa. From Joppa he traveled inland to Jamnia, Ashdod, and Gaza. From Gaza he took the inland trail to Beersheba, where he remained for a week.
134:7.5 (1492.5) Tada Jėzus išvyko į paskutiniąją kelionę, kaip privatus asmuo, per Palestinos centrinius regionus, patraukdamas iš Bieršebos pietuose į Daną šiaurėje. Per šitą kelionę į šiaurę jis buvo sustojęs Hebrone, Betliejuje (kur jis pamatė savo gimimo vietą), Jeruzalėje (į Betanę jis neužsuko), Bierote, Lebone, Saikare, Šikeme, Samarijoje, Gebe, En-Ganime, Endore, Madone; perėjęs per Magdalą ir Kapernaumą, jis nukeliavo tolyn į šiaurę; ir eidamas į rytus nuo Meromo Vandenų, jis nuėjo per Karatą į Daną, ar Pilypo Cezarėją.		134:7.5 (1492.5) Jesus then started on his final tour, as a private individual, through the heart of Palestine, going from Beersheba in the south to Dan in the north. On this journey northward he stopped at Hebron, Bethlehem (where he saw his birthplace), Jerusalem (he did not visit Bethany), Beeroth, Lebonah, Sychar, Shechem, Samaria, Geba, En-Gannim, Endor, Madon; passing through Magdala and Capernaum, he journeyed on north; and passing east of the Waters of Merom, he went by Karahta to Dan, or Caesarea-Philippi.
134:7.6 (1492.6) Viduje gyvenantis Minties Derintojas dabar vedė Jėzų taip, kad jis aplenktų žmonių gyvenamas vietas ir eitų aukštyn į Hermono kalną tam, kad galėtų užbaigti savąjį darbą, įvaldydamas savo žmogiškąjį protą, ir, kad galėtų užbaigti šią užduotį, pasiekdamas visišką pasišventimą savo gyvenimo darbo žemėje likusiai daliai.		134:7.6 (1492.6) The indwelling Thought Adjuster now led Jesus to forsake the dwelling places of men and betake himself up to Mount Hermon that he might finish his work of mastering his human mind and complete the task of effecting his full consecration to the remainder of his lifework on earth.
134:7.7 (1492.7) Mokytojo žemiškajame gyvenime Urantijoje tai buvo viena iš tų neįprastų ir nepaprastų lūžio akimirkų. Kita ir labai panaši lūžio akimirka buvo tas patyrimas, kurį jis ištvėrė būdamas vienas kalnuose netoli Pelos iškart po savojo krikšto. Šitas atsiskyrimo laikotarpis ant Hermono kalno pažymėjo jo grynai žmogiškosios karjeros užbaigimą, tai yra, mirtingojo savęs padovanojimo formalų užbaigimą, tuo tarpu vėlesnis atsiskyrimas pažymėjo savęs padovanojimo dieviškesnės fazės pradžią. Ir Jėzus gyveno vienas su Dievu šešias savaites ant Hermono Kalno šlaitų.		134:7.7 (1492.7) This was one of those unusual and extraordinary epochs in the Master’s earth life on Urantia. Another and very similar one was the experience he passed through when alone in the hills near Pella just subsequent to his baptism. This period of isolation on Mount Hermon marked the termination of his purely human career, that is, the technical termination of the mortal bestowal, while the later isolation marked the beginning of the more divine phase of the bestowal. And Jesus lived alone with God for six weeks on the slopes of Mount Hermon.
8. Gyvenimas ant Hermono kalno ^top		8. The Sojourn on Mount Hermon ^top
134:8.1 (1492.8) Šiek tiek laiko praleidęs Pilypo Cezarėjos apylinkėse, Jėzus pasiruošė maisto atsargų, ir gavęs nešuliams gyvulį ir vaikiną, vardu Tiglatas, patraukė Damasko keliu į kaimą, kuris kažkada buvo žinomas kaip Bet Jenas Hermono Kalno papėdėje. Čia, netoli rugpjūčio vidurio, 25 m. po Kr. gim., jis įkūrė savo būstinę, ir palikęs atsargas Tiglato apsaugoje, jis lipo vienišais kalno šlaitais. Šitą pirmąją dieną Tiglatas lydėjo Jėzų kylant į kalną iki numatyto taško maždaug 6.000 pėdų aukštyje virš jūros lygio, kur jie iš akmenų sukrovė konteinerį, į kurį Tiglatas turėjo įdėti maisto dukart per savaitę		134:8.1 (1492.8) After spending some time in the vicinity of Caesarea-Philippi, Jesus made ready his supplies, and securing a beast of burden and a lad named Tiglath, he proceeded along the Damascus road to a village sometime known as Beit Jenn in the foothills of Mount Hermon. Here, near the middle of August, a.d. 25, he established his headquarters, and leaving his supplies in the custody of Tiglath, he ascended the lonely slopes of the mountain. Tiglath accompanied Jesus this first day up the mountain to a designated point about 6,000 feet above sea level, where they built a stone container in which Tiglath was to deposit food twice a week.
134:8.2 (1493.1) Pirmąją dieną, po to, kai jis paliko Tiglatą, Jėzus į kalną buvo įkopęs visai nedaug, kada stabtelėjo maldai. Tarp kitų dalykų savo Tėvo jis paprašė, jog serafimą sargą nusiųstų atgal, kad “būtų su Tiglatu.” Jis paprašė, kad jam būtų leista eiti į viršų į savo paskutiniąją kovą su mirtingosios egzistencijos realybėmis vienam. Ir jo prašymas buvo patenkintas. Jis žengė į didįjį išbandymą, vedamas ir palaikomas tiktai viduje gyvenančio savo Derintojo.		134:8.2 (1493.1) The first day, after he had left Tiglath, Jesus had ascended the mountain only a short way when he paused to pray. Among other things he asked his Father to send back the guardian seraphim to “be with Tiglath.” He requested that he be permitted to go up to his last struggle with the realities of mortal existence alone. And his request was granted. He went into the great test with only his indwelling Adjuster to guide and sustain him.
134:8.3 (1493.2) Būdamas ant kalno Jėzus valgė kukliai; jis visiškai nieko nevalgė tiktai vieną dieną ar dvi dienas iš eilės. Tos viršžmogiškosios būtybės, kurios susidūrė su juo ant šito kalno, ir su kuriomis jis kovėsi dvasiškai, ir kurias jis visiškai sutriuškino, buvo realios; jos buvo jo pagrindiniai priešai Satanijos sistemoje; jos nebuvo vaizduotės vaiduokliai, atsiradę dėl intelektualių klejojimų, kuriuos patiria nusilpęs ir badaujantis mirtingasis, kuris nebegali atskirti tikrovės nuo sutrikusio proto vizijų.		134:8.3 (1493.2) Jesus ate frugally while on the mountain; he abstained from all food only a day or two at a time. The superhuman beings who confronted him on this mountain, and with whom he wrestled in spirit, and whom he defeated in power, were real; they were his archenemies in the system of Satania; they were not phantasms of the imagination evolved out of the intellectual vagaries of a weakened and starving mortal who could not distinguish reality from the visions of a disordered mind.
134:8.4 (1493.3) Jėzus rugpjūčio paskutines tris savaites ir rugsėjo pirmas tris savaites praleido ant Hermono Kalno. Per šitas savaites jis užbaigė mirtingojo užduotį, pasiekdamas proto supratimo ir asmenybės kontrolės apskritimus. Per šitą komunijos su savo dangiškuoju Tėvu laikotarpį viduje gyvenantis Derintojas taip pat užbaigė paskirtą tarnystę. Šito žemės tvarinio mirtingas tikslas buvo pasiektas ten. Beliko tiktai užbaigti proto ir Derintojo baigiamąją suderinimo fazę.		134:8.4 (1493.3) Jesus spent the last three weeks of August and the first three weeks of September on Mount Hermon. During these weeks he finished the mortal task of achieving the circles of mind-understanding and personality-control. Throughout this period of communion with his heavenly Father the indwelling Adjuster also completed the assigned services. The mortal goal of this earth creature was there attained. Only the final phase of mind and Adjuster attunement remained to be consummated.
134:8.5 (1493.4) Po daugiau kaip penkių savaičių nepertraukiamos komunijos su savuoju Rojaus Tėvu, Jėzus buvo absoliučiai tikras dėl savosios prigimties ir buvo įsitikinęs, kad triumfuos laiko-erdvės asmenybės pasireiškimo materialiųjų lygių atžvilgiu. Jis visiškai tikėjo, ir nedvejojo apie tai pareikšti, kad jo dieviškoji prigimtis valdo jo žmogiškąją prigimtį.		134:8.5 (1493.4) After more than five weeks of unbroken communion with his Paradise Father, Jesus became absolutely assured of his nature and of the certainty of his triumph over the material levels of time-space personality manifestation. He fully believed in, and did not hesitate to assert, the ascendancy of his divine nature over his human nature.
134:8.6 (1493.5) Kada jo buvimas ant kalno artėjo į pabaigą, tada Jėzus savo Tėvo paklausė, ar jam būtų leista surengti pasitarimą su savo priešais iš Satanijos kaip Žmogaus Sūnui, kaip Jošua Juozapo sūnui. Šitas prašymas buvo patenkintas. Per paskutiniąją savo buvimo ant Hermono Kalno savaitę įvyko didžiulis gundymas, visatos išbandymas. Šėtonas (atstovaujantis Liuciferiui) ir maištaujantis Planetos Princas, Kaligastija, susitiko su Jėzumi ir jie buvo paversti jam visiškai matomais. Ir šitas “gundymas,” šitas baigiamasis žmogiškosios ištikimybės išbandymas maištaujančiųjų asmenybių klaidingų idėjų akivaizdoje, neturėjo nieko bendro su maistu, šventyklų smailiais bokštais, ar arogantiškais veiksmais. Jis nebuvo susijęs su šito pasaulio karalystėmis, bet reikalą turėjo su galingos ir šlovingos visatos suverenumu. Jūsų įrašų simbolizmas buvo skirtas tiems atsilikusiems amžiams, kada pasaulyje vyravo vaikiškai naivus mąstymas. Ir vėlesniosios kartos turėtų suprasti, kokią didžiulę įtampą patyrė Žmogaus Sūnus tą reikšmingą dieną ant Hermono Kalno.		134:8.6 (1493.5) Near the end of the mountain sojourn Jesus asked his Father if he might be permitted to hold conference with his Satania enemies as the Son of Man, as Joshua ben Joseph. This request was granted. During the last week on Mount Hermon the great temptation, the universe trial, occurred. Satan (representing Lucifer) and the rebellious Planetary Prince, Caligastia, were present with Jesus and were made fully visible to him. And this “temptation,” this final trial of human loyalty in the face of the misrepresentations of rebel personalities, had not to do with food, temple pinnacles, or presumptuous acts. It had not to do with the kingdoms of this world but with the sovereignty of a mighty and glorious universe. The symbolism of your records was intended for the backward ages of the world’s childlike thought. And subsequent generations should understand what a great struggle the Son of Man passed through that eventful day on Mount Hermon.
134:8.7 (1493.6) Į daugybę Liuciferio emisarų pasiūlymų ir kontrpasiūlymų, Jėzus tiktai atsakydavo: “Tebūnie mano Rojaus Tėvo valia, o tave, maištaujantis mano sūnau, tegul Dienų Senieji nuteisia dieviškai. Aš esu tavo tėvas-Kūrėjas; vargu ar tave aš galiu teisti teisingai, o manąjį gailestingumą tu jau atstūmei su panieka. Aš tave perduodu, kad teistų tave didingesnės visatos Teisėjai.”		134:8.7 (1493.6) To the many proposals and counterproposals of the emissaries of Lucifer, Jesus only made reply: “May the will of my Paradise Father prevail, and you, my rebellious son, may the Ancients of Days judge you divinely. I am your Creator-father; I can hardly judge you justly, and my mercy you have already spurned. I commit you to the adjudication of the Judges of a greater universe.”
134:8.8 (1494.1) Į visus Liuciferio siūlomus kompromisus ir laikinas priemones, į visus tokius apgaulingus pasiūlymus, susijusius su savęs padovanojimo įsikūnijimu, Jėzus tiktai atsakydavo: “Tebūnie manojo Tėvo Rojuje valia.”Ir kada šis sunkus išmėginimas pasibaigė, tada atskirtasis serafimas sargas sugrįžo prie Jėzaus ir tarnavo jam.		134:8.8 (1494.1) To all the Lucifer-suggested compromises and makeshifts, to all such specious proposals about the incarnation bestowal, Jesus only made reply, “The will of my Father in Paradise be done.” And when the trying ordeal was finished, the detached guardian seraphim returned to Jesus’ side and ministered to him.
134:8.9 (1494.2) Vieną popietę baigiantis vasarai, tarp medžių ir gamtos tylumoje, Nebadono Mykolas iškovojo neabejotiną savosios visatos suverenitetą. Tą dieną jis įvykdė užduotį, numatytą Sūnums Kūrėjams, kad iki pilnatvės nugyventų įsikūnijimo gyvenimą mirtingojo kūno pavidalu laiko ir erdvės evoliuciniuose pasauliuose. Apie šitą svarbų pasiekimą visatoje nebuvo paskelbta iki jo krikšto dienos, praėjus daug mėnesių po šito, bet iš tikrųjų visa tai įvyko tą dieną ant kalno. Ir kada Jėzus nusileido žemyn, užbaigęs savo buvimą ant Hermono Kalno, tada Liuciferio maištas Satanijoje ir Kaligastijos atsiskyrimas Urantijoje buvo iš esmės užbaigti. Jėzus buvo įvykdęs paskutiniąją sąlygą, kurią jis turėjo įvykdyti tam, kad pasiektų savosios visatos suverenitetą, kuris pats savaime reguliuoja visų maištininkų statusą ir nulemia, jog su visais tokiais sukilimais ateityje (jeigu jie kada nors įvyks), būtų galima susitvarkyti greitai ir veiksmingai. Todėl, galima matyti, kad vadinamasis Jėzaus “didysis gundymas” įvyko kažkiek laiko iki jo krikšto, o ne tiesiog po to įvykio.		134:8.9 (1494.2) On an afternoon in late summer, amid the trees and in the silence of nature, Michael of Nebadon won the unquestioned sovereignty of his universe. On that day he completed the task set for Creator Sons to live to the full the incarnated life in the likeness of mortal flesh on the evolutionary worlds of time and space. The universe announcement of this momentous achievement was not made until the day of his baptism, months afterward, but it all really took place that day on the mountain. And when Jesus came down from his sojourn on Mount Hermon, the Lucifer rebellion in Satania and the Caligastia secession on Urantia were virtually settled. Jesus had paid the last price required of him to attain the sovereignty of his universe, which in itself regulates the status of all rebels and determines that all such future upheavals (if they ever occur) may be dealt with summarily and effectively. Accordingly, it may be seen that the so-called “great temptation” of Jesus took place sometime before his baptism and not just after that event.
134:8.10 (1494.3) Savo buvimo ant kalno pabaigoje, kada Jėzus leidosi žemyn, jis sutiko Tiglatą, nešantį maistą į viršų į susitikimo vietą. Sakydamas jam sukti atgal, jis teištarė: “Poilsio metas baigėsi; aš privalau grįžti prie savojo Tėvo reikalo.” Jis buvo tylus ir labai pasikeitęs žmogus, jiems keliaujant atgal į Daną, kur su šiuo vaikinu jis išsiskyrė, atidavęs jam asilą. Tada jis pasuko į pietus tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs, į Kapernaumą.		134:8.10 (1494.3) At the end of this sojourn on the mountain, as Jesus was making his descent, he met Tiglath coming up to the rendezvous with food. Turning him back, he said only: “The period of rest is over; I must return to my Father’s business.” He was a silent and much changed man as they journeyed back to Dan, where he took leave of the lad, giving him the donkey. He then proceeded south by the same way he had come, to Capernaum.
9. Laukimo laikas ^top		9. The Time of Waiting ^top
134:9.1 (1494.4) Dabar buvo beveik vasaros pabaiga, maždaug atpirkimo dienos ir tabernakulių šventės metas. Jėzus Kapernaume per Sabatą surengė šeimyninį pasitarimą, o kitą dieną drauge su Jonu, Zabediejaus sūnumi, iškeliavo į Jeruzalę, apeidami ežerą iš rytų, pereidami per Gerasą, ir toliau eidami į pietus Jordano slėniu. Nors pakeliui jis su savo kompanionu kažkiek bendravo, bet Jonas pastebėjo didžiulį Jėzaus pasikeitimą.		134:9.1 (1494.4) It was now near the end of the summer, about the time of the day of atonement and the feast of tabernacles. Jesus had a family meeting in Capernaum over the Sabbath and the next day started for Jerusalem with John the son of Zebedee, going to the east of the lake and by Gerasa and on down the Jordan valley. While he visited some with his companion on the way, John noted a great change in Jesus.
134:9.2 (1494.5) Jėzus ir Jonas apsistojo nakčiai Betanėje pas Lozorių ir jo seseris, kitą rytą anksti išėjo į Jeruzalę. Mieste ir jo apylinkėse jie praleido beveik tris savaites, bent jau tiek praleido Jonas. Daug dienų į Jeruzalę Jonas nueidavo vienas, tuo tarpu Jėzus vaikščiodavo po netoli esančias kalvas ir daug kartų buvo įsitraukęs į dvasinę komuniją su savuoju Tėvu danguje.		134:9.2 (1494.5) Jesus and John stopped overnight at Bethany with Lazarus and his sisters, going early the next morning to Jerusalem. They spent almost three weeks in and around the city, at least John did. Many days John went into Jerusalem alone while Jesus walked about over the near-by hills and engaged in many seasons of spiritual communion with his Father in heaven.
134:9.3 (1494.6) Jie abu dalyvavo atpirkimo dienos iškilmingose pamaldose. Iš žydų religinių ritualų visų dienų šitos dienos ceremonijos Joną labai paveikė, bet Jėzus išliko susimąstęs ir tylus žiūrovas. Žmogaus Sūnui šitas spektaklis atrodė apgailėtinas ir keliantis užuojautą. Į visą tai jis žvelgė kaip į Tėvo danguje charakterio ir savybių iškraipymą. Į šitos dienos įvykius jis žiūrėjo kaip į dieviškojo teisingumo faktų ir begalinio gailestingumo tiesų parodiją. Jis degė troškimu paskelbti tikrąją tiesą apie savo Tėvo kupiną meilės charakterį ir gailestingą elgesį visatoje, bet jo ištikimas Pagalbininkas perspėjo jį, kad jo valanda dar neatėjo. Bet tą naktį, Betanėje, Jėzus iš tikrųjų pareiškė daug pastabų, kurios Jonui sukėlė didžiulį nerimą; ir Jonas niekada iki galo nesuprato tikrosios reikšmės to, ką Jėzus pasakė apie tai, ką jie buvo išgirdę tą vakarą.		134:9.3 (1494.6) Both of them were present at the solemn services of the day of atonement. John was much impressed by the ceremonies of this day of all days in the Jewish religious ritual, but Jesus remained a thoughtful and silent spectator. To the Son of Man this performance was pitiful and pathetic. He viewed it all as misrepresentative of the character and attributes of his Father in heaven. He looked upon the doings of this day as a travesty upon the facts of divine justice and the truths of infinite mercy. He burned to give vent to the declaration of the real truth about his Father’s loving character and merciful conduct in the universe, but his faithful Monitor admonished him that his hour had not yet come. But that night, at Bethany, Jesus did drop numerous remarks which greatly disturbed John; and John never fully understood the real significance of what Jesus said in their hearing that evening.
134:9.4 (1495.1) Jėzus planavo per tabernakulių šventės visą savaitę pasilikti su Jonu. Šitą šventę kasmet švęsdavo visoje Palestinoje; tai buvo žydų poilsio metas. Nors Jėzus šita proga surengtuose pasilinksminimuose ir nedalyvavo, bet buvo akivaizdu, kad jam buvo malonu ir kad jis patyrė pasitenkinimą, kada stebėjo iš jaunų ir senų besiliejantį nerūpestingumą ir džiaugsmą.		134:9.4 (1495.1) Jesus planned to remain throughout the week of the feast of tabernacles with John. This feast was the annual holiday of all Palestine; it was the Jewish vacation time. Although Jesus did not participate in the merriment of the occasion, it was evident that he derived pleasure and experienced satisfaction as he beheld the lighthearted and joyous abandon of the young and the old.
134:9.5 (1495.2) Šventinės savaitės viduryje ir anksčiau negu pasibaigė linksmybės, Jėzus išsiskyrė su Jonu, sakydamas, kad jis trokšta pasišalinti į kalnus, kur galėtų geriau palaikyti komuniją su savuoju Rojaus Tėvu. Jonas būtų ėjęs su juo, bet Jėzus atkakliai prašė, kad šis pasiliktų per visą šventimą, tardamas: “Tau nereikia nešti Žmogaus Sūnaus naštos; tiktai sargas turi budėti tuo metu, kada miestas ramiai miega.” Į Jeruzalę Jėzus nebegrįžo. Beveik savaitę praleidęs vienas kalnuose netoli Betanės, jis pasuko į Kapernaumą. Pakeliui į namus jis vieną dieną ir vieną naktį praleido vienas ant Gilbojos šlaitų, netoli tos vietos, kur karalius Saulius atėmė sau gyvybę; ir kada jis atėjo į Kapernaumą, tada atrodė linksmesnis, negu buvo tuomet, kai išsiskyrė su Jonu Jeruzalėje.		134:9.5 (1495.2) In the midst of the week of celebration and ere the festivities were finished, Jesus took leave of John, saying that he desired to retire to the hills where he might the better commune with his Paradise Father. John would have gone with him, but Jesus insisted that he stay through the festivities, saying: “It is not required of you to bear the burden of the Son of Man; only the watchman must keep vigil while the city sleeps in peace.” Jesus did not return to Jerusalem. After almost a week alone in the hills near Bethany, he departed for Capernaum. On the way home he spent a day and a night alone on the slopes of Gilboa, near where King Saul had taken his life; and when he arrived at Capernaum, he seemed more cheerful than when he had left John in Jerusalem.
134:9.6 (1495.3) Kitą rytą Jėzus nuėjo prie skrynios, kurioje laikė savo asmeninius daiktus, kurie buvo likę Zabediejaus dirbtuvėse, užsirišo savo prijuostę, ir ėmė dirbti, sakydamas: “Man reikia būti užsiėmusiam belaukiant, kol ateis manoji valanda.” Ir jis dirbo kelis mėnesius, iki kitų metų sausio mėnesio, valčių dirbtuvėje, kartu su savo broliu Jokūbu. Po šito darbo laikotarpio su Jėzumi, nesvarbu, kokios dvejonės užtemdydavo Jokūbo supratimą apie Žmogaus Sūnaus gyvenimo darbą, bet daugiau jis niekada realiai ir iki galo nebeatsisakė savojo įtikėjimo į Jėzaus misiją.		134:9.6 (1495.3) The next morning Jesus went to the chest containing his personal effects, which had remained in Zebedee’s workshop, put on his apron, and presented himself for work, saying, “It behooves me to keep busy while I wait for my hour to come.” And he worked several months, until January of the following year, in the boatshop, by the side of his brother James. After this period of working with Jesus, no matter what doubts came up to becloud James’s understanding of the lifework of the Son of Man, he never again really and wholly gave up his faith in the mission of Jesus.
134:9.7 (1495.4) Per šitą paskutinįjį savo darbo laikotarpį valčių dirbtuvėje, Jėzus daugiausia laiko skyrė kai kurių didesniųjų laivų vidaus apdailai. Bet kokį rankų darbą jis dirbo labai kruopščiai ir atrodė, kad jis patiria pasitenkinimą dėl žmogiškojo laimėjimo, kada užbaigdavo vertą pagyrimo darbo dalį. Nors jis mažai švaistė laiko smulkmenoms, bet jis buvo uolus darbininkas, kada reikalas būdavo susijęs su bet kokios konkrečios užduoties esminiais dalykais.		134:9.7 (1495.4) During this final period of Jesus’ work at the boatshop, he spent most of his time on the interior finishing of some of the larger craft. He took great pains with all his handiwork and seemed to experience the satisfaction of human achievement when he had completed a commendable piece of work. Though he wasted little time upon trifles, he was a painstaking workman when it came to the essentials of any given undertaking.
134:9.8 (1495.5) Laikui einant, Kapernaumą pasiekė gandai apie Joną, kuris pamokslavo, tuo pačiu metu atgailaujančius krikštydamas Jordane, o Jonas pamokslavo: “Dangaus karalystė yra šalia; atgailaukite ir krikštykitės.” Jėzus klausėsi šitų kalbų, kuomet Jonas dirbdamas lėtai judėjo į šiaurę Jordano slėniu nuo tos brastos per upę, kuri buvo arčiausia prie Jeruzalės. Bet Jėzus dirbo toliau, darė valtis, kol Jonas prieš srovę buvo nukeliavęs palei upę iki tos vietos, kuri buvo netoli Pelos, kitų metų sausio mėnesį, 26 m. po Kr. gim., tuomet jis padėjo savo instrumentus į šalį, pareikšdamas: “Manoji valanda atėjo,” ir netrukus pasirodė prieš Joną, kad jį pakrikštytų.		134:9.8 (1495.5) As time passed, rumors came to Capernaum of one John who was preaching while baptizing penitents in the Jordan, and John preached: “The kingdom of heaven is at hand; repent and be baptized.” Jesus listened to these reports as John slowly worked his way up the Jordan valley from the ford of the river nearest to Jerusalem. But Jesus worked on, making boats, until John had journeyed up the river to a point near Pella in the month of January of the next year, a.d. 26, when he laid down his tools, declaring, “My hour has come,” and presently presented himself to John for baptism.
134:9.9 (1495.6) Bet Jėzus ėmė labai smarkiai keistis. Nedaug iš tų žmonių, kurie buvo bendravę su juo ir kurie buvo sulaukę iš jo pagalbos, kada jis vaikščiojo skersai išilgai po šalį, vėliau iš viso atpažino viešą mokytoją kaip tą patį asmenį, kurį jie pažinojo ir mylėjo kaip privatų individą ankstesniaisiais metais. Ir tam yra priežastis, kad tie žmonės, kurie anksčiau iš jo buvo sulaukę pagalbos, nesugebėjo jo atpažinti vėlesniame viešo ir autoritetingo mokytojo vaidmenyje. Šita proto ir dvasios transformacija vyko ilgai metų metais, ir ji buvo užbaigta jo reikšmingo buvimo ant Hermono Kalno metu.		134:9.9 (1495.6) But a great change had been coming over Jesus. Few of the people who had enjoyed his visits and ministrations as he had gone up and down in the land ever subsequently recognized in the public teacher the same person they had known and loved as a private individual in former years. And there was a reason for this failure of his early beneficiaries to recognize him in his later role of public and authoritative teacher. For long years this transformation of mind and spirit had been in progress, and it was finished during the eventful sojourn on Mount Hermon.