144 Dokumentas		Paper 144
Gilbojoje ir Dekapolyje		At Gilboa and in the Decapolis
144:0.1 (1617.1) RUGSĖJIS ir spalis praėjo ramiai leidžiant laiką nuošalioje stovykloje ant Gilbojos kalno šlaitų. Rugsėjo mėnesį Jėzus praleido atskirai su apaštalais, mokydamas juos ir pateikdamas jiems karalystės tiesas.		144:0.1 (1617.1) SEPTEMBER and October were spent in retirement at a secluded camp upon the slopes of Mount Gilboa. The month of September Jesus spent here alone with his apostles, teaching and instructing them in the truths of the kingdom.
144:0.2 (1617.2) Buvo ne viena priežastis, dėl ko Jėzus ir jo apaštalai šituo laiku pasitraukė į nuošalumą prie Samarijos ir Dekapolio sienos. Jeruzalės religiniai valdovai buvo nusiteikę priešiškai; Erodas Antipas Joną vis dar tebelaikė kalėjime, bijodamas jį tiek paleisti, tiek ir nužudyti, tuo pačiu metu jis ir toliau turėjo įtarimų, kad Jonas ir Jėzus kažkokiu būdu yra susiję. Esant tokioms sąlygoms buvo neišmintinga energingą veiklą planuoti tiek Judėjoje, tiek Galilėjoje. Buvo ir trečioji priežastis: palaipsniui auganti įtampa tarp Jono mokinių lyderių ir Jėzaus apaštalų, kuri dar labiau pagilėjo, kada tikinčiųjų skaičius augo.		144:0.2 (1617.2) There were a number of reasons why Jesus and his apostles were in retirement at this time on the borders of Samaria and the Decapolis. The Jerusalem religious rulers were very antagonistic; Herod Antipas still held John in prison, fearing either to release or execute him, while he continued to entertain suspicions that John and Jesus were in some way associated. These conditions made it unwise to plan for aggressive work in either Judea or Galilee. There was a third reason: the slowly augmenting tension between the leaders of John’s disciples and the apostles of Jesus, which grew worse with the increasing number of believers.
144:0.3 (1617.3) Jėzus žinojo, jog mokymo ir pamokslavimo parengtinio darbo dienos beveik pasibaigė, jog kitas žingsnis bus jo gyvenimo žemėje visiškų ir baigiamųjų pastangų pradžia, ir jis nenorėjo, kad šitoji užduotis būtų pradėta tokiu būdu, kuris nors mažiausiu laipsniu imtų kankinti ir gluminti Joną Krikštytoją. Dėl to Jėzus buvo nusprendęs kažkiek laiko praleisti pasitraukus nuošaliau ir patikrinti savo apaštalų pasirengimą ir tada šiek tiek ramiai padirbėti Dekapolio miestuose tol, kol Jonas bus arba nužudytas, arba išleistas iš kalėjimo ir prisijungs vieningai dirbdamas su jais.		144:0.3 (1617.3) Jesus knew that the days of the preliminary work of teaching and preaching were about over, that the next move involved the beginning of the full and final effort of his life on earth, and he did not wish the launching of this undertaking to be in any manner either trying or embarrassing to John the Baptist. Jesus had therefore decided to spend some time in retirement rehearsing his apostles and then to do some quiet work in the cities of the Decapolis until John should be either executed or released to join them in a united effort.
1. Gilbojos stovykla ^top		1. The Gilboa Encampment ^top
144:1.1 (1617.4) Laikui einant, šie dvylika tapo labiau pasišventusiais Jėzui ir vis daugiau atsidavusiais karalystės darbui. Jų atsidavimas didžiaja dalimi buvo dėl jų asmeninės ištikimybės. Jie nesuvokė jo daugiapusio mokymo; jie ne iki galo suprato Jėzaus prigimtį ar jo savęs padovanojimo žemėje reikšmę.		144:1.1 (1617.4) As time passed, the twelve became more devoted to Jesus and increasingly committed to the work of the kingdom. Their devotion was in large part a matter of personal loyalty. They did not grasp his many-sided teaching; they did not fully comprehend the nature of Jesus or the significance of his bestowal on earth.
144:1.2 (1617.5) Jėzus savo apaštalams aiškiai pasakė, kad jie pasitraukė nuošaliau dėl trijų priežasčių:		144:1.2 (1617.5) Jesus made it plain to his apostles that they were in retirement for three reasons:
144:1.3 (1617.6) 1. Kad sustiprintų savo supratimą apie karalystės evangeliją, ir įtikėjimą į ją.		144:1.3 (1617.6) 1. To confirm their understanding of, and faith in, the gospel of the kingdom.
144:1.4 (1617.7) 2. Kad leistų nurimti pasipriešinimui prieš jų darbą tiek Judėjoje, tiek Galilėjoje.		144:1.4 (1617.7) 2. To allow opposition to their work in both Judea and Galilee to quiet down.
144:1.5 (1617.8) 3. Kad sulauktų, kokia bus Jono Krikštytojo dalia.		144:1.5 (1617.8) 3. To await the fate of John the Baptist.
144:1.6 (1617.9) Belaukiant Gilbojoje, Jėzus šiems dvylikai daug pasakojo apie savo ankstyvąjį gyvenimą ir savo patyrimus ant Hermono Kalno; jis taip pat kai ką atskleidė, kas nutiko kalnuose per tas keturiasdešimt dienų iš karto po jo krikšto. Ir jis tiesiai jiems nurodė, jog apie šituos patyrimus jie neturėtų pasakoti nė vienam žmogui tol, kol jis nebus sugrįžęs pas Tėvą.		144:1.6 (1617.9) While tarrying on Gilboa, Jesus told the twelve much about his early life and his experiences on Mount Hermon; he also revealed something of what happened in the hills during the forty days immediately after his baptism. And he directly charged them that they should tell no man about these experiences until after he had returned to the Father.
144:1.7 (1618.1) Per šitas rugsėjo savaites jie ilsėjosi, bendravo, prisiminė savo patyrimus nuo to laiko, kai Jėzus pirmą kartą juos pakvietė į tarnystę, ir nuoširdžiai stengėsi suderinti visa tai, ko juos iki šiol buvo išmokęs Mokytojas. Tam tikru laipsniu jie visi jautė, jog tai jiems bus paskutinė ilgesnio poilsio galimybė. Jie suvokė, kad jų viešoji veikla, ar ji būtų Judėjoje ar Galilėjoje pažymės ateinančios karalystės galutinio skelbimo pradžią, bet jie turėjo menką supratimą arba neturėjo iš viso jokio nusistovėjusio supratimo, kokia gi bus toji karalystė, kada ji ateis. Jonas ir Andriejus manė, jog karalystė buvo jau atėjusi; Petras ir Jokūbas tikėjo, kad ji vis dar turi ateiti; Natanielius ir Tomas atvirai prisipažino, kad jie yra suglumę; Motiejus, Pilypas, ir Simonas Uolusis buvo neužtikrinti ir susipainioję; dvyniai palaimingai nieko nežinojo apie šį prieštaringumą; o Judas Iskarijotas buvo tylus, niekam neįsipareigojantis.		144:1.7 (1618.1) During these September weeks they rested, visited, recounted their experiences since Jesus first called them to service, and engaged in an earnest effort to co-ordinate what the Master had so far taught them. In a measure they all sensed that this would be their last opportunity for prolonged rest. They realized that their next public effort in either Judea or Galilee would mark the beginning of the final proclamation of the coming kingdom, but they had little or no settled idea as to what the kingdom would be when it came. John and Andrew thought the kingdom had already come; Peter and James believed that it was yet to come; Nathaniel and Thomas frankly confessed they were puzzled; Matthew, Philip, and Simon Zelotes were uncertain and confused; the twins were blissfully ignorant of the controversy; and Judas Iscariot was silent, noncommittal.
144:1.8 (1618.2) Šito laiko didžiąją dalį Jėzus praleido vienas ant kalno netoli stovyklos. Kartais su savimi jis pasiimdavo Petrą, Jokūbą, ar Joną, bet dažniau jis išeidavo, kad melstųsi ir bendrautų su Tėvu vienas. Po Jėzaus krikšto ir tų keturiasdešimties dienų Pirėjos kalnuose, vargu ar būtų tinkama kalbėti apie šituos komunijos su Tėvu periodus kaip apie maldą, taip pat nėra tinkama kalbėti apie Jėzų, kaip apie tokį, kuris garbina, bet visiškai teisinga šiuos laikotarpius laikyti jo asmeniniu bendravimu su savuoju Tėvu.		144:1.8 (1618.2) Much of this time Jesus was alone on the mountain near the camp. Occasionally he took with him Peter, James, or John, but more often he went off to pray or commune alone. Subsequent to the baptism of Jesus and the forty days in the Perean hills, it is hardly proper to speak of these seasons of communion with his Father as prayer, nor is it consistent to speak of Jesus as worshiping, but it is altogether correct to allude to these seasons as personal communion with his Father.
144:1.9 (1618.3) Per visą rugsėjo mėnesį pagrindinė diskusijų tema buvo malda ir garbinimas. Po to, kada jie keletą dienų buvo aptarinėję garbinimą, tada pagaliau Jėzus pateikė savo reikšmingą kalbą apie maldą, atsakydamas į Tomo prašymą: “Mokytojau, išmokyk mus, kaip melstis.”		144:1.9 (1618.3) The central theme of the discussions throughout the entire month of September was prayer and worship. After they had discussed worship for some days, Jesus finally delivered his memorable discourse on prayer in answer to Thomas’s request: “Master, teach us how to pray.”
144:1.10 (1618.4) Jonas savuosius mokinius buvo mokęs maldos, tokios maldos, kuri suteiktų išgelbėjimą ateinančioje karalystėje. Nors Jėzus niekada nedraudė savo pasekėjams vartoti Jono maldos formos, bet apaštalai labai greitai suvokė, kad jų Mokytojas ne iki galo pritarė tokiam papročiui, kad būtų sukalbamos nustatytos ir formalios maldos. Nepaisant šito, tikintieji nuolat pageidaudavo, kad juos išmokytų, kaip melstis. Šie dvylika labai norėjo sužinoti, kokiai prašymo formai pritars Jėzus. Ir būtent iš esmės dėl šito eilinių žmonių poreikio ko nors paprastai prašyti Jėzus šitą kartą sutiko, atsakydamas į Tomo pageidavimą, išmokyti juos rekomenduojamos maldos formos. Šitoji Jėzaus pamoka vyko vieną popietę, kada ant Gilbojos kalno jie gyveno trečiąją savaitę.		144:1.10 (1618.4) John had taught his disciples a prayer, a prayer for salvation in the coming kingdom. Although Jesus never forbade his followers to use John’s form of prayer, the apostles very early perceived that their Master did not fully approve of the practice of uttering set and formal prayers. Nevertheless, believers constantly requested to be taught how to pray. The twelve longed to know what form of petition Jesus would approve. And it was chiefly because of this need for some simple petition for the common people that Jesus at this time consented, in answer to Thomas’s request, to teach them a suggestive form of prayer. Jesus gave this lesson one afternoon in the third week of their sojourn on Mount Gilboa.
2. Samprotavimas apie maldą ^top		2. The Discourse on Prayer ^top
144:2.1 (1618.5) “Jonas iš tikrųjų jus mokė paprastos maldos formos: ‘O Tėve, apvalyk mus nuo nuodėmės, parodyk mums savąją šlovę, atskleisk savąją meilę, ir leisk savajai dvasiai pašventinti mūsų širdis per amžių amžius, Amen!” Jis šitos maldos mokė dėl to, kad jūs turėtumėte ką nors, ko mokytumėte minias. Jis neturėjo ir minties, kad jūs turėtumėte vartoti tokį nustatytą ir formalų prašymą, kaip savo pačių sielos išraišką maldoje.		144:2.1 (1618.5) “John indeed taught you a simple form of prayer: ‘O Father, cleanse us from sin, show us your glory, reveal your love, and let your spirit sanctify our hearts forevermore, Amen!’ He taught this prayer that you might have something to teach the multitude. He did not intend that you should use such a set and formal petition as the expression of your own souls in prayer.
144:2.2 (1618.6) “Malda yra sielos požiūrio į dvasią visiškai asmeninė ir spontaniška išraiška; malda turėtų būti sūnystės komunija ir bičiulystės išraiška. Malda, kada yra padiktuota dvasios, veda į tai, kad padėtų dvasiškai žengti į priekį. Ideali malda yra dvasinės komunijos tokia forma, kuri veda į išmintingą garbinimą. Tikroji malda yra nuoširdus požiūris atsisukant į dangų tam, kad būtų pasiekti jūsų idealai.		144:2.2 (1618.6) “Prayer is entirely a personal and spontaneous expression of the attitude of the soul toward the spirit; prayer should be the communion of sonship and the expression of fellowship. Prayer, when indited by the spirit, leads to co-operative spiritual progress. The ideal prayer is a form of spiritual communion which leads to intelligent worship. True praying is the sincere attitude of reaching heavenward for the attainment of your ideals.
144:2.3 (1619.1) “Malda yra sielos kvėpavimas, ir jus turėtų vesti taip, kad būtumėte atkaklūs savajame bandyme mėgindami išsiaiškinti Tėvo valią. Jeigu bet kuris iš jūsų turite artimą, ir pas jį nueinate vidurnaktį ir sakote: ‘Drauge, paskolink man tris kepalus, nes manęs aplankyti atvyko keliaujantis vienas draugas, o aš neturiu nieko, kuo jį pavalgydinčiau’; ir jeigu jūsų kaimynas atsako, ‘Netrukdyk manęs, nes durys dabar užstumtos, o vaikai ir aš miegame: dėl to aš negaliu keltis ir duoti tau duonos,’ jūs būsite atkaklus aiškindamas, kad jūsų draugas išalkęs, ir kad jūs neturite jam pasiūlyti jokio maisto. Aš sakau jums, nors jūsų kaimynas neatsikels ir neduos jums duonos dėl to, kad jis yra jūsų draugas, vis tiktai dėl jūsų atkaklumo jis atsikels ir duos jums tiek kepalų, kiek jums reikia. Tuomet, jeigu dėl atkaklumo palankumą tikrai parodys net ir mirtingasis žmogus, tai kiek dėl jūsų atkaklumo dvasioje nepalyginamai daugiau gyvenimo duonos jums suteiks Tėvo danguje gerosios rankos. Vėl aš jums sakau: Prašykite, ir jums tikrai bus duota; ieškokite, ir jūs tikrai surasite; belskitės, ir jums tikrai bus atidaryta. Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; tas, kuris ieško, suranda; ir tam, kuris beldžiasi į išgelbėjimo duris, bus atidaryta.		144:2.3 (1619.1) “Prayer is the breath of the soul and should lead you to be persistent in your attempt to ascertain the Father’s will. If any one of you has a neighbor, and you go to him at midnight and say: ‘Friend, lend me three loaves, for a friend of mine on a journey has come to see me, and I have nothing to set before him’; and if your neighbor answers, ‘Trouble me not, for the door is now shut and the children and I are in bed; therefore I cannot rise and give you bread,’ you will persist, explaining that your friend hungers, and that you have no food to offer him. I say to you, though your neighbor will not rise and give you bread because he is your friend, yet because of your importunity he will get up and give you as many loaves as you need. If, then, persistence will win favors even from mortal man, how much more will your persistence in the spirit win the bread of life for you from the willing hands of the Father in heaven. Again I say to you: Ask and it shall be given you; seek and you shall find; knock and it shall be opened to you. For every one who asks receives; he who seeks finds; and to him who knocks the door of salvation will be opened.
144:2.4 (1619.2) “Kuris gi iš jūsų, būdamas tėvas, jeigu jūsų sūnus prašo neišmintingai, suabejotumėte duoti pagal tėviškąją išmintį, o ne tenkintumėte sūnaus klaidingą prašymą? Jeigu vaikui reikia duonos, argi jam duosite akmenį, tiesiog vien tik dėl to, kad jis neišmintingai prašo jo? Jeigu jūsų sūnui reikia žuvies, argi jūs jam duosite vandens gyvatę, tiesiog tik dėl to, kad ji atsitiktinai gali pakliūti į tinklus su žuvimis, ir vaikas kvailai prašo šios gyvatės? Tuomet, jeigu jūs, būdami mirtingieji ir ribiniai, žinote, kaip atsiliepti į maldą ir duoti gerų ir tinkamų dovanų saviesiems vaikams, tai kiek jūsų dangiškasis Tėvas tikrai daug daugiau duos dvasios ir daugybės papildomų palaimų tiems, kurie jo prašo? Žmonės turi visada melstis ir nebūti praradę drąsos.		144:2.4 (1619.2) “Which of you who is a father, if his son asks unwisely, would hesitate to give in accordance with parental wisdom rather than in the terms of the son’s faulty petition? If the child needs a loaf, will you give him a stone just because he unwisely asks for it? If your son needs a fish, will you give him a watersnake just because it may chance to come up in the net with the fish and the child foolishly asks for the serpent? If you, then, being mortal and finite, know how to answer prayer and give good and appropriate gifts to your children, how much more shall your heavenly Father give the spirit and many additional blessings to those who ask him? Men ought always to pray and not become discouraged.
144:2.5 (1619.3) “Leiskite man jums papasakoti istoriją apie vieną tokį teisėją, kuris gyveno nedorame mieste. Šitas teisėjas nebijojo Dievo, nejautė jis pagarbos ir žmogui. Tuo metu šitame mieste gyveno neturtinga našlė, kuri nuolat ateidavo pas šitą neteisingą teisėją, sakydama, ‘Apsaugok mane nuo mano priešų.’ Kažkurį laiką jis nesiklausė jos, bet netrukus pats sau tarė: ‘Nors Dievo aš nebijau, ir žmogui pagarbos nejaučiu, bet vis tiktai, kadangi šita našlė nenustoja varginusi manęs, tai aš ją apginsiu, kad manęs ji nepribaigtų savo nuolatiniais apsilankymais.’ Šitas istorijas aš jums pasakoju tam, kad padrąsinčiau jus atkakliai melstis, o ne turėti slaptą vidinį jausmą, kad jūsų prašymai pakeis teisų ir teisingą Tėvą viršuje. Tačiau, jūsų atkaklumas turi būti ne tam, kad laimėtų Dievo palankumą, bet tam, kad pakeistų jūsų žemiškąjį požiūrį ir išplėstų jūsų sielos sugebėjimą dvasiniam imlumui.		144:2.5 (1619.3) “Let me tell you the story of a certain judge who lived in a wicked city. This judge feared not God nor had respect for man. Now there was a needy widow in that city who came repeatedly to this unjust judge, saying, ‘Protect me from my adversary.’ For some time he would not give ear to her, but presently he said to himself: ‘Though I fear not God nor have regard for man, yet because this widow ceases not to trouble me, I will vindicate her lest she wear me out by her continual coming.’ These stories I tell you to encourage you to persist in praying and not to intimate that your petitions will change the just and righteous Father above. Your persistence, however, is not to win favor with God but to change your earth attitude and to enlarge your soul’s capacity for spirit receptivity.
144:2.6 (1619.4) “Tačiau, kada jūs meldžiatės, tada jūs pasinaudojate tokia maža dalimi įtikėjimo. Tikrasis įtikėjimas pašalins materialių sunkumų kalnus, kurie gali pasitaikyti sielos plėtimo ir dvasinio žengimo į priekį kelyje.”		144:2.6 (1619.4) “But when you pray, you exercise so little faith. Genuine faith will remove mountains of material difficulty which may chance to lie in the path of soul expansion and spiritual progress.”
3. Tikinčiojo malda ^top		3. The Believer’s Prayer ^top
144:3.1 (1619.5) Bet apaštalai vis dar nebuvo patenkinti; jie troško, kad Jėzus jiems duotų maldos modelį, kurio jie galėtų mokyti savo naujus mokinius. Išklausęs šitą samprotavimą apie maldą, Jokūbas Zabediejus tarė: “Labai gerai, Mokytojau, bet mes ne tiek sau patiems taip smarkiai trokštame maldos formos, kiek savo naujiems tikintiesiems, kurie taip dažnai maldauja mūsų, “Išmokykite mus, kaip tinkamai melstis Tėvui danguje.’”		144:3.1 (1619.5) But the apostles were not yet satisfied; they desired Jesus to give them a model prayer which they could teach the new disciples. After listening to this discourse on prayer, James Zebedee said: “Very good, Master, but we do not desire a form of prayer for ourselves so much as for the newer believers who so frequently beseech us, ‘Teach us how acceptably to pray to the Father in heaven.’”
144:3.2 (1619.6) Kada Jokūbas baigė šnekėti, tada tarė Jėzus: “Tuomet, jeigu vis dar tebetrokštate tokios maldos, aš jums pateiksiu tą, kurios mokiau savuosius brolius ir seseris Nazarete”:		144:3.2 (1619.6) When James had finished speaking, Jesus said: “If, then, you still desire such a prayer, I would present the one which I taught my brothers and sisters in Nazareth”:
144:3.3 (1620.1) Mūsų Tėve, kuris esi danguje,		144:3.3 (1620.1) Our Father who is in heaven,
144:3.4 (1620.2) Tebūnie pašventintas tavasis vardas.		144:3.4 (1620.2) Hallowed be your name.
144:3.5 (1620.3) Teateinie tavoji karalystė; tebūnie tavoji valia		144:3.5 (1620.3) Your kingdom come; your will be done
144:3.6 (1620.4) Žemėje, kaip ji yra danguje.		144:3.6 (1620.4) On earth as it is in heaven.
144:3.7 (1620.5) Duok mums šiandien duonos rytdienai;		144:3.7 (1620.5) Give us this day our bread for tomorrow;
144:3.8 (1620.6) Atgaivink mūsų sielas gyvenimo vandeniu.		144:3.8 (1620.6) Refresh our souls with the water of life.
144:3.9 (1620.7) Ir kiekvienam iš mūsų atleisk mūsų skolas,		144:3.9 (1620.7) And forgive us every one our debts
144:3.10 (1620.8) Kaip ir mes atleidome savo skolininkams.		144:3.10 (1620.8) As we also have forgiven our debtors.
144:3.11 (1620.9) Apsaugok mus nuo pagundų, išvaduok mus iš blogio,		144:3.11 (1620.9) Save us in temptation, deliver us from evil,
144:3.12 (1620.10) Ir vis labiau mus padaryk tokiais tobulais, koks esi ir pats.		144:3.12 (1620.10) And increasingly make us perfect like yourself.
144:3.13 (1620.11) Nėra nieko keisto, jog apaštalai troško, kad Jėzus juos išmokytų maldos modelio tikintiesiems. Jonas Krikštytojas savo pasekėjus buvo išmokęs kelių maldų; visi didieji mokytojai buvo suformulavę maldų saviesiems mokiniams. Žydų religiniai mokytojai turėjo maždaug dvidešimt penkias ar trisdešimt nustatytų maldų, kurias jie kalbėdavo sinagogose ir net gatvių sankryžose. Jėzus ypač prieštaravo tam, kad būtų meldžiamasi viešumoje. Iki šito meto šie dvylika buvo girdėję jį besimeldžiantį tiktai keletą kartų. Jie matė jį praleidžiantį ištisas naktis besimeldžiantį ar garbinantį, ir jiems buvo labai smalsu sužinoti jo prašymų būdą ar formą. Jiems iš tikrųjų labai reikėjo sužinoti, ką atsakyti minioms, kada jos prašydavo, kad išmokytų melstis, kaip Jonas buvo išmokęs savuosius mokinius.		144:3.13 (1620.11) It is not strange that the apostles desired Jesus to teach them a model prayer for believers. John the Baptist had taught his followers several prayers; all great teachers had formulated prayers for their pupils. The religious teachers of the Jews had some twenty-five or thirty set prayers which they recited in the synagogues and even on the street corners. Jesus was particularly averse to praying in public. Up to this time the twelve had heard him pray only a few times. They observed him spending entire nights at prayer or worship, and they were very curious to know the manner or form of his petitions. They were really hard pressed to know what to answer the multitudes when they asked to be taught how to pray as John had taught his disciples.
144:3.14 (1620.12) Jėzus šiuos dvylika mokė visada melstis slapta; atsiskyrus išeiti į tylų gamtos prieglobstį arba nueiti į savo kambarius ir užsidaryti duris prieš pradedant maldą.		144:3.14 (1620.12) Jesus taught the twelve always to pray in secret; to go off by themselves amidst the quiet surroundings of nature or to go in their rooms and shut the doors when they engaged in prayer.
144:3.15 (1620.13) Po Jėzaus mirties ir pakilimo pas Tėvą, daugeliui tikinčiųjų tapo įprasta šitą vadinamąją Viešpaties maldą užbaigti pridedant žodžius—”Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.” Dar vėliau dvi eilutės buvo prarastos perrašinėjant, o šitai maldai buvo pridėtas papildomas sakinys, sakantis: “Nes tavoji karalystė ir galia ir šlovė yra per amžių amžius.”		144:3.15 (1620.13) After Jesus’ death and ascension to the Father it became the practice of many believers to finish this so-called Lord’s prayer by the addition of—“In the name of the Lord Jesus Christ.” Still later on, two lines were lost in copying, and there was added to this prayer an extra clause, reading: “For yours is the kingdom and the power and the glory, forevermore.”
144:3.16 (1620.14) Jėzus apaštalams davė maldos kolektyvinę formą, kokią jie naudodavo namuose Nazarete. Jis niekada nemokė formalios asmeninės maldos, jis mokė tiktai grupinių, šeimyninių, arba visuomeninių prašymų. Ir šitą daryti jis niekada nepasisiūlė pats.		144:3.16 (1620.14) Jesus gave the apostles the prayer in collective form as they had prayed it in the Nazareth home. He never taught a formal personal prayer, only group, family, or social petitions. And he never volunteered to do that.
144:3.17 (1620.15) Jėzus mokė, jog veiksminga malda turi būti:		144:3.17 (1620.15) Jesus taught that effective prayer must be:
144:3.18 (1620.16) 1. Nesavanaudiška—ne vien tik sau vienam.		144:3.18 (1620.16) 1. Unselfish—not alone for oneself.
144:3.19 (1620.17) 2. Ja tikima—turi atitikti įtikėjimą.		144:3.19 (1620.17) 2. Believing—according to faith.
144:3.20 (1620.18) 3. Nuoširdi—tyra iš širdies.		144:3.20 (1620.18) 3. Sincere—honest of heart.
144:3.21 (1620.19) 4. Išmintinga—sutinkamai su apsišvietimu.		144:3.21 (1620.19) 4. Intelligent—according to light.
144:3.22 (1620.20) 5. Ja pasitikima—atsiduodama Tėvo visaišmintei valiai.		144:3.22 (1620.20) 5. Trustful—in submission to the Father’s all-wise will.
144:3.23 (1620.21) Kada Jėzus leido ištisas naktis ant kalno besimelsdamas, iš esmės tą jis darė būtent dėl savo mokinių, ypač dėl šių dvylikos. Mokytojas dėl savęs meldėsi labai mažai, nors jis didele dalimi buvo įsitraukęs į garbinimą, kuris savo prigimtimi buvo jo protinga komunija su savuoju Rojaus Tėvu.		144:3.23 (1620.21) When Jesus spent whole nights on the mountain in prayer, it was mainly for his disciples, particularly for the twelve. The Master prayed very little for himself, although he engaged in much worship of the nature of understanding communion with his Paradise Father.
4. Daugiau apie maldą ^top		4. More About Prayer ^top
144:4.1 (1620.22) Daug dienų po diskusijos apie maldą apaštalai Mokytoją toliau klausinėjo apie šitą visų svarbiausią ir garbinantį paprotį. Per šitas dienas Jėzaus apaštalų mokymą, apie maldą ir garbinimą, galima būtų sutraukti ir šiuolaikine frazeologija perteikti šitaip:		144:4.1 (1620.22) For days after the discourse on prayer the apostles continued to ask the Master questions regarding this all-important and worshipful practice. Jesus’ instruction to the apostles during these days, regarding prayer and worship, may be summarized and restated in modern phraseology as follows:
144:4.2 (1621.1) Bet kokio prašymo nuoširdžiai atkaklus ir trokštantis kartojimas, kada tokia malda yra Dievo vaiko nuoširdi išraiška ir yra sukalbama su tikėjimu, nesvarbu, kad ir kokia neapgalvota ji būtų, arba tokia, į kurią neįmanoma atsakyti tiesiogiai, bet visada ji išplečia sielos sugebėjimą dvasiniam imlumui.		144:4.2 (1621.1) The earnest and longing repetition of any petition, when such a prayer is the sincere expression of a child of God and is uttered in faith, no matter how ill-advised or impossible of direct answer, never fails to expand the soul’s capacity for spiritual receptivity.
144:4.3 (1621.2) Visose maldose, prisiminkite, jog sūnystė yra dovana. Nė vienam vaikui nereikia sūnaus ar dukros statuso užsitarnauti. Žemės vaikas gimsta savo tėvų valios dėka. Lygiai taip pat, Dievo vaikas patenka į malonę ir į naująjį dvasios gyvenimą Tėvo danguje valios dėka. Dėl to dangaus karalystę—dieviškąją sūnystę—reikia priimti kaip mažam vaikui. Jūs užsitarnaujate teisumą—progresinį charakterio vystymąsi—bet sūnystę jūs gaunate malonės dėka ir per įtikėjimą.		144:4.3 (1621.2) In all praying, remember that sonship is a gift. No child has aught to do with earning the status of son or daughter. The earth child comes into being by the will of its parents. Even so, the child of God comes into grace and the new life of the spirit by the will of the Father in heaven. Therefore must the kingdom of heaven—divine sonship—be received as by a little child. You earn righteousness—progressive character development—but you receive sonship by grace and through faith.
144:4.4 (1621.3) Malda Jėzų atvedė iki jo sielos virškomunijos su visatų visatos Aukščiausiaisiais Valdovais. Malda žemės mirtinguosius atves iki tikrojo garbinimo komunijos. Sielos dvasinis sugebėjimas imlumui nulemia kiekybę tų dangiškųjų palaiminimų, kuriuos galima asmeniškai įgyti ir sąmoningai suvokti kaip atsakymą į maldą.		144:4.4 (1621.3) Prayer led Jesus up to the supercommunion of his soul with the Supreme Rulers of the universe of universes. Prayer will lead the mortals of earth up to the communion of true worship. The soul’s spiritual capacity for receptivity determines the quantity of heavenly blessings which can be personally appropriated and consciously realized as an answer to prayer.
144:4.5 (1621.4) Malda ir su ja susietas garbinimas yra toks metodas, kurio dėka atsitraukiama nuo gyvenimo kasdienės rutinos, nuo materialiosios egzistencijos monotoniškos priespaudos. Tai yra kelias priartėti prie sudvasintos saviraiškos ir prie intelektualaus ir religinio pasiekimo individualybės.		144:4.5 (1621.4) Prayer and its associated worship is a technique of detachment from the daily routine of life, from the monotonous grind of material existence. It is an avenue of approach to spiritualized self-realization and individuality of intellectual and religious attainment.
144:4.6 (1621.5) Malda yra priešnuodis prieš kenksmingą savistabą. Bent jau, tokia malda, kokios mokė Mokytojas, yra tokia geranoriška tarnystė sielai. Jėzus nuolat naudojosi geranoriška įtaka melsdamasis už bičiulius. Mokytojas paprastai melsdavosi už daugelį, ne už save. Tiktai savo žemiškojo gyvenimo didžiųjų krizių metu Jėzus iš tikrųjų meldėsi už save.		144:4.6 (1621.5) Prayer is an antidote for harmful introspection. At least, prayer as the Master taught it is such a beneficent ministry to the soul. Jesus consistently employed the beneficial influence of praying for one’s fellows. The Master usually prayed in the plural, not in the singular. Only in the great crises of his earth life did Jesus ever pray for himself.
144:4.7 (1621.6) Malda yra dvasinio gyvenimo kvėpavimas žmonijos rasių materialiojoje civilizacijoje. Garbinimas yra išgelbėjimas ieškančioms malonumų mirtingųjų kartoms.		144:4.7 (1621.6) Prayer is the breath of the spirit life in the midst of the material civilization of the races of mankind. Worship is salvation for the pleasure-seeking generations of mortals.
144:4.8 (1621.7) Kaip maldą galima būtų palyginti su sielos dvasinių baterijų nauju pakrovimu, taip ir garbinimą galima būtų palyginti su bangos nustatymu sieloje tam, kad būtų galima priimti Visuotinio Tėvo begalinės dvasios programas visatoje.		144:4.8 (1621.7) As prayer may be likened to recharging the spiritual batteries of the soul, so worship may be compared to the act of tuning in the soul to catch the universe broadcasts of the infinite spirit of the Universal Father.
144:4.9 (1621.8) Malda yra vaiko nuoširdus ir ilgesingas žvilgsnis, nukreiptas į savo dvasinį Tėvą; ji yra toks psichologinis procesas, kai žmogiškoji valia yra pakeičiama į dieviškąją valią. Malda yra dieviškojo plano tokia dalis, kada tai, kas yra, paverčiama tuo, kuo tai turi būti.		144:4.9 (1621.8) Prayer is the sincere and longing look of the child to its spirit Father; it is a psychologic process of exchanging the human will for the divine will. Prayer is a part of the divine plan for making over that which is into that which ought to be.
144:4.10 (1621.9) Viena iš priežasčių, dėl ko Petras, Jokūbas, ir Jonas, kurie taip dažnai lydėdavo Jėzų per jo ilgus naktinius budėjimus, niekada negirdėjo, kaip Jėzus meldžiasi, buvo ta, kad jų Mokytojas taip retai savo maldas sukalbėdavo garsu ištariamais žodžiais. Iš esmės Jėzaus visos maldos buvo sukalbamos dvasioje ir širdyje—tyliai.		144:4.10 (1621.9) One of the reasons why Peter, James, and John, who so often accompanied Jesus on his long night vigils, never heard Jesus pray, was because their Master so rarely uttered his prayers as spoken words. Practically all of Jesus’ praying was done in the spirit and in the heart—silently.
144:4.11 (1621.10) Iš visų apaštalų Petras ir Jokūbas arčiausiai priartėjo prie to, kad suvoktų Mokytojo mokymą apie maldą ir garbinimą.		144:4.11 (1621.10) Of all the apostles, Peter and James came the nearest to comprehending the Master’s teaching about prayer and worship.
5. Maldos kitos formos ^top		5. Other Forms of Prayer ^top
144:5.1 (1621.11) Per likusį savo gyvenimą žemėje, Jėzus, kartas nuo karto, atkreipdavo apaštalų dėmesį į keletą papildomų maldos formų, bet šitą jis darydavo tiktai tam, jog pailiustruotų kitus dalykus, ir jis drausdavo šitų “parabolių maldų” mokyti minias. Dauguma jų buvo iš kitų apgyvendintų planetų, bet šito fakto Jėzus šiems dvylikai neatskleidė. Tarp šitų maldų buvo ir tokios:		144:5.1 (1621.11) From time to time, during the remainder of Jesus’ sojourn on earth, he brought to the notice of the apostles several additional forms of prayer, but he did this only in illustration of other matters, and he enjoined that these “parable prayers” should not be taught to the multitudes. Many of them were from other inhabited planets, but this fact Jesus did not reveal to the twelve. Among these prayers were the following:
144:5.2 (1622.1) Mūsų Tėve, iš kurio susideda visatos sferos,		144:5.2 (1622.1) Our Father in whom consist the universe realms,
144:5.3 (1622.2) Tebūnie išaukštintas tavasis vardas ir visašlovis tavasis charakteris.		144:5.3 (1622.2) Uplifted be your name and all-glorious your character.
144:5.4 (1622.3) Tavasis buvimas apglėbia mus, ir tavoji šlovė pasireiškia		144:5.4 (1622.3) Your presence encompasses us, and your glory is manifested
144:5.5 (1622.4) Netobulai per mus taip, kaip tobulai ji yra rodoma danguje.		144:5.5 (1622.4) Imperfectly through us as it is in perfection shown on high.
144:5.6 (1622.5) Suteik mums šiandien gaivinančių šviesos jėgų.		144:5.6 (1622.5) Give us this day the vivifying forces of light,
144:5.7 (1622.6) Ir neleisk mums nuklysti į mūsų vaizduotės blogio šalikelius,		144:5.7 (1622.6) And let us not stray into the evil bypaths of our imagination,
144:5.8 (1622.7) Nes tavoji yra šlovinga buveinė, amžinoji galia,		144:5.8 (1622.7) For yours is the glorious indwelling, the everlasting power,
144:5.9 (1622.8) O mums, tavojo Sūnaus begalinės meilės amžinoji dovana.		144:5.9 (1622.8) And to us, the eternal gift of the infinite love of your Son.
144:5.10 (1622.9) Vis tiek, ir per amžių amžius yra tiesa.		144:5.10 (1622.9) Even so, and everlastingly true.
* * *		* * *
144:5.12 (1622.10) Mūsų kuriantysis Tėve, kuris esi visatos centre,		144:5.12 (1622.10) Our creative Parent, who is in the center of the universe,
144:5.13 (1622.11) Padovanok mums savąją prigimtį ir suteik mums savąjį charakterį.		144:5.13 (1622.11) Bestow upon us your nature and give to us your character.
144:5.14 (1622.12) Padaryk mus savo sūnumis ir dukromis gailestingumu		144:5.14 (1622.12) Make us sons and daughters of yours by grace
144:5.15 (1622.13) Ir pašlovink savąjį vardą per mūsų amžinąjį pasiekimą.		144:5.15 (1622.13) And glorify your name through our eternal achievement.
144:5.16 (1622.14) Savo derinančią ir kontroliuojančią dvasią suteik, kad gyventų ir būtų mūsų viduje,		144:5.16 (1622.14) Your adjusting and controlling spirit give to live and dwell within us
144:5.17 (1622.15) Kad tavąją valią mes galėtume vykdyti šitoje sferoje taip, kaip tavuo- sius paliepimus angelai vykdo šviesoje.		144:5.17 (1622.15) That we may do your will on this sphere as angels do your bidding in light.
144:5.18 (1622.16) Palaikyk mus šią dieną, kada mes žengiame pirmyn tiesos keliu.		144:5.18 (1622.16) Sustain us this day in our progress along the path of truth.
144:5.19 (1622.17) Išvaduok mus iš inercijos, blogio, ir bet kokio nuodėmingo nusižengimo.		144:5.19 (1622.17) Deliver us from inertia, evil, and all sinful transgression.
144:5.20 (1622.18) Būk kantrus su mumis, kai kupiną meilės gerumą mes rodome savo bičiuliams.		144:5.20 (1622.18) Be patient with us as we show loving-kindness to our fellows.
144:5.21 (1622.19) Paskleisk savąją gailestingumo dvasią mūsų tvarinių širdyse.		144:5.21 (1622.19) Shed abroad the spirit of your mercy in our creature hearts.
144:5.22 (1622.20) Vesk mus savo paties ranka, žingsnis po žingsnio, per painų gyvenimo labirintą,		144:5.22 (1622.20) Lead us by your own hand, step by step, through the uncertain maze of life,
144:5.23 (1622.21) Ir kada tikrai ateis mūsų pabaiga, priimk į savo paties krūtinę mūsų ištikimas dvasias.		144:5.23 (1622.21) And when our end shall come, receive into your own bosom our faithful spirits.
144:5.24 (1622.22) Ir tikrai, tebūnie ne mūsų norai, bet tavoji valia.		144:5.24 (1622.22) Even so, not our desires but your will be done.
* * *		* * *
144:5.26 (1622.23) Mūsų tobulas ir teisus dangiškasis Tėve,		144:5.26 (1622.23) Our perfect and righteous heavenly Father,
144:5.27 (1622.24) Šią dieną vadovauk ir reguliuok mums kelionėje.		144:5.27 (1622.24) This day guide and direct our journey.
144:5.28 (1622.25) Pašventink mūsų žingsnius ir suderink mūsų mintis.		144:5.28 (1622.25) Sanctify our steps and co-ordinate our thoughts.
144:5.29 (1622.26) Amžinai vesk mus amžinojo žengimo į priekį keliais.		144:5.29 (1622.26) Ever lead us in the ways of eternal progress.
144:5.30 (1622.27) Pripildyk mus išminties iki galios pilnatvės		144:5.30 (1622.27) Fill us with wisdom to the fullness of power
144:5.31 (1622.28) Ir padaryk mus gyvybingus savo begaline energija.		144:5.31 (1622.28) And vitalize us with your infinite energy.
144:5.32 (1622.29) Įkvėpk mus serafinių gausybių buvimo ir		144:5.32 (1622.29) Inspire us with the divine consciousness of
144:5.33 (1622.30) Vadovavimo dieviškąja sąmone.		144:5.33 (1622.30) The presence and guidance of the seraphic hosts.
144:5.34 (1622.31) Vesk mus amžinai į viršų šviesos keliu;		144:5.34 (1622.31) Guide us ever upward in the pathway of light;
144:5.35 (1622.32) Išteisink mus iki galo didžiojo nuosprendžio dieną.		144:5.35 (1622.32) Justify us fully in the day of the great judgment.
144:5.36 (1622.33) Padaryk mus panašiais į save amžinojoje šlovėje		144:5.36 (1622.33) Make us like yourself in eternal glory
144:5.37 (1622.34) Ir priimk mus į savo begalinę tarnystę danguje.		144:5.37 (1622.34) And receive us into your endless service on high.
* * *		* * *
144:5.39 (1622.35) Mūsų Tėve, kuris esi paslaptyje,		144:5.39 (1622.35) Our Father who is in the mystery,
144:5.40 (1622.36) Atskleisk mums savo šventą charakterį.		144:5.40 (1622.36) Reveal to us your holy character.
144:5.41 (1622.37) Suteik savo vaikams žemėje šią dieną, kad		144:5.41 (1622.37) Give your children on earth this day
144:5.42 (1622.38) Pamatytų tą kelią, tą šviesą, ir tą tiesą.		144:5.42 (1622.38) To see the way, the light, and the truth.
144:5.43 (1622.39) Parodyk mums amžinojo žengimo į priekį kelią		144:5.43 (1622.39) Show us the pathway of eternal progress
144:5.44 (1622.40) Ir suteik mums tą valią, kad žengtume juo.		144:5.44 (1622.40) And give us the will to walk therein.
144:5.45 (1622.41) Įkurk mūsų viduje savo dieviškąjį karaliavimą		144:5.45 (1622.41) Establish within us your divine kingship
144:5.46 (1622.42) Ir šituo padovanok mums visišką savojo aš įvaldymą.		144:5.46 (1622.42) And thereby bestow upon us the full mastery of self.
144:5.47 (1622.43) Neleisk mums nuklysti į tamsos ir mirties kelius;		144:5.47 (1622.43) Let us not stray into paths of darkness and death;
144:5.48 (1622.44) Vesk mus amžinai prie gyvųjų vandenų.		144:5.48 (1622.44) Lead us everlastingly beside the waters of life.
144:5.49 (1622.45) Išgirsk šitas mūsų maldas savo paties labui;		144:5.49 (1622.45) Hear these our prayers for your own sake;
144:5.50 (1622.46) Būk patenkintas, paversdamas mus vis labiau ir labiau panašiais į save patį.		144:5.50 (1622.46) Be pleased to make us more and more like yourself.
144:5.51 (1623.1) Pabaigoje, dieviškojo Sūnaus labui,		144:5.51 (1623.1) At the end, for the sake of the divine Son,
144:5.52 (1623.2) Priimk mus į amžinąjį glėbį.		144:5.52 (1623.2) Receive us into the eternal arms.
144:5.53 (1623.3) Ir tikrai, tebūnie ne mūsų, bet tavoji valia.		144:5.53 (1623.3) Even so, not our will but yours be done.
* * *		* * *
144:5.55 (1623.4) Šlovingasis Tėve ir Motina, sujungti į vieną gimdytoją,		144:5.55 (1623.4) Glorious Father and Mother, in one parent combined,
144:5.56 (1623.5) Tikrai ištikimi mes būsime tavo dieviškajai prigimčiai.		144:5.56 (1623.5) Loyal would we be to your divine nature.
144:5.57 (1623.6) Kad tavasis aš gyventų vėl mūsų viduje ir per mus		144:5.57 (1623.6) Your own self to live again in and through us
144:5.58 (1623.7) Tavo dieviškosios dvasios dovanos ir padovanojimo dėka,		144:5.58 (1623.7) By the gift and bestowal of your divine spirit,
144:5.59 (1623.8) Šitokiu būdu tave netobulai atkuriant šitoje sferoje		144:5.59 (1623.8) Thus reproducing you imperfectly in this sphere
144:5.60 (1623.9) Kaip tu esi tobulai ir didingai parodytas danguje.		144:5.60 (1623.9) As you are perfectly and majestically shown on high.
144:5.61 (1623.10) Suteik mums diena iš dienos mielą brolybės tarnystę		144:5.61 (1623.10) Give us day by day your sweet ministry of brotherhood
144:5.62 (1623.11) Ir vesk mus akimirka po akimirkos mylinčios tarnystės keliu.		144:5.62 (1623.11) And lead us moment by moment in the pathway of loving service.
144:5.63 (1623.12) Būk su mumis amžinai ir nepaliaujamai kantrus		144:5.63 (1623.12) Be you ever and unfailingly patient with us
144:5.64 (1623.13) Net kaip ir mes tavo kantrybę rodome savo vaikams.		144:5.64 (1623.13) Even as we show forth your patience to our children.
144:5.65 (1623.14) Suteik mums dieviškosios išminties, kuri viską daro gerai,		144:5.65 (1623.14) Give us the divine wisdom that does all things well
144:5.66 (1623.15) Ir tos begalinės meilės, kuri yra maloninga kiekvienam tvariniui.		144:5.66 (1623.15) And the infinite love that is gracious to every creature.
144:5.67 (1623.16) Padovanok mums savąją kantrybę ir kupiną meilės nuoširdumą,		144:5.67 (1623.16) Bestow upon us your patience and loving-kindness
144:5.68 (1623.17) Kad mūsų geraširdiškumas galėtų apglėbti šios sferos silpnuosius.		144:5.68 (1623.17) That our charity may enfold the weak of the realm.
144:5.69 (1623.18) Ir kuomet mūsų karjera pasibaigs, tebūna ji verta tavojo vardo,		144:5.69 (1623.18) And when our career is finished, make it an honor to your name,
144:5.70 (1623.19) Tegu džiugina tavo gerąją dvasią, ir tebūna pasitenkinimas mūsų sielos pagalbininkams.		144:5.70 (1623.19) A pleasure to your good spirit, and a satisfaction to our soul helpers.
144:5.71 (1623.20) Ne taip, kaip mes norime, mūsų mylintis Tėve, bet taip, kaip tu nori savo mirtingųjų vaikų amžinojo gėrio,		144:5.71 (1623.20) Not as we wish, our loving Father, but as you desire the eternal good of your mortal children,
144:5.72 (1623.21) Ir tikrai tebūnie taip.		144:5.72 (1623.21) Even so may it be.
* * *		* * *
144:5.74 (1623.22) Mūsų visaištikimasis Šaltini ir visagali Centre,		144:5.74 (1623.22) Our all-faithful Source and all-powerful Center,
144:5.75 (1623.23) Pagarbintas ir šventas tebūnie tavo visagailestingojo Sūnaus vardas.		144:5.75 (1623.23) Reverent and holy be the name of your all-gracious Son.
144:5.76 (1623.24) Tavo dovanos ir palaiminimai pasiekė mus iš viršaus,		144:5.76 (1623.24) Your bounties and your blessings have descended upon us,
144:5.77 (1623.25) Šitaip suteikdami mums galios įvykdyti tavąją valią ir įgyvendinti ta- vuosius nurodymus.		144:5.77 (1623.25) Thus empowering us to perform your will and execute your bidding.
144:5.78 (1623.26) Duok mums akimirka po akimirkos gyvybės medžio maisto;		144:5.78 (1623.26) Give us moment by moment the sustenance of the tree of life;
144:5.79 (1623.27) Gaivink mus diena iš dienos jo upės gyvaisiais vandenimis.		144:5.79 (1623.27) Refresh us day by day with the living waters of the river thereof.
144:5.80 (1623.28) Žingsnis po žingsnio vesk mus iš tamsos į dieviškąją šviesą.		144:5.80 (1623.28) Step by step lead us out of darkness and into the divine light.
144:5.81 (1623.29) Atnaujink mūsų protus viduje gyvenančios dvasios transformacijomis,		144:5.81 (1623.29) Renew our minds by the transformations of the indwelling spirit,
144:5.82 (1623.30) Ir kada pagaliau tikrai ateis mums mirtingoji pabaiga,		144:5.82 (1623.30) And when the mortal end shall finally come upon us,
144:5.83 (1623.31) Priimk mus pas save ir pasiųsk mus į amžinybę.		144:5.83 (1623.31) Receive us to yourself and send us forth in eternity.
144:5.84 (1623.32) Vainikuok mus vaisingos tarnystės dangiškomis karūnomis,		144:5.84 (1623.32) Crown us with celestial diadems of fruitful service,
144:5.85 (1623.33) Ir mes šlovinsime Tėvą, Sūnų, ir Šventąją Įtaką.		144:5.85 (1623.33) And we shall glorify the Father, the Son, and the Holy Influence.
144:5.86 (1623.34) Ir tikrai, per visą visatą be pabaigos.		144:5.86 (1623.34) Even so, throughout a universe without end.
* * *		* * *
144:5.88 (1623.35) Mūsų Tėve, kuris gyveni slaptosiose visatos vietose,		144:5.88 (1623.35) Our Father who dwells in the secret places of the universe,
144:5.89 (1623.36) Tebūnie pagerbtas tavasis vardas, pagarbintas tavasis gailestingumas, ir gerbiamas tavasis nuosprendis.		144:5.89 (1623.36) Honored be your name, reverenced your mercy, and respected your judgment.
144:5.90 (1623.37) Tešviečia mums teisumo saulė vidurdienį.		144:5.90 (1623.37) Let the sun of righteousness shine upon us at noontime,
144:5.91 (1623.38) Tuomet, kai meldžiame tave, kad mūsų nuklydusius žingsnius sutemo- se vestum į kelią.		144:5.91 (1623.38) While we beseech you to guide our wayward steps in the twilight.
144:5.92 (1623.39) Vesk mus už rankos savo paties pasirinktais keliais		144:5.92 (1623.39) Lead us by the hand in the ways of your own choosing
144:5.93 (1623.40) Ir neapleisk mūsų, kada kelias yra sunkus ir valandos tamsios.		144:5.93 (1623.40) And forsake us not when the path is hard and the hours are dark.
144:5.94 (1623.41) Neužmiršk mūsų taip, kaip mes taip dažnai ignoruojame ir užmirštame tave.		144:5.94 (1623.41) Forget us not as we so often neglect and forget you.
144:5.95 (1623.42) Bet būk gailestingas ir mylėk mus taip, kaip mes trokštame mylėti tave.		144:5.95 (1623.42) But be you merciful and love us as we desire to love you.
144:5.96 (1623.43) Žvelk žemyn į mus nuoširdžiai ir atleisk mums gailestingai taip,		144:5.96 (1623.43) Look down upon us in kindness and forgive us in mercy
144:5.97 (1623.44) Kaip mes teisingai atleidžiame tiems, kurie nuskriaudžia ir įskaudina mus.		144:5.97 (1623.44) As we in justice forgive those who distress and injure us.
144:5.98 (1624.1) Tegu didingo Sūnaus meilė, atsidavimas, ir savęs padovanojimas		144:5.98 (1624.1) May the love, devotion, and bestowal of the majestic Son
144:5.99 (1624.2) Padaro prieinamą amžinąjį gyvenimą tavo begalinio gailestingumo ir meilės dėka.		144:5.99 (1624.2) Make available life everlasting with your endless mercy and love.
144:5.100 (1624.3) Tegu visatų Dievas mums padovanoja savosios dvasios visą pilnatvę;		144:5.100 (1624.3) May the God of universes bestow upon us the full measure of his spirit;
144:5.101 (1624.4) Suteik mums malonę, kad pasiduotume šitos dvasios vedimui.		144:5.101 (1624.4) Give us grace to yield to the leading of this spirit.
144:5.102 (1624.5) Atsidavusių serafinių gausybių meilės kupinos tarnystės dėka		144:5.102 (1624.5) By the loving ministry of devoted seraphic hosts
144:5.103 (1624.6) Tegu Sūnus veda mus ir mums vadovauja iki amžiaus pabaigos.		144:5.103 (1624.6) May the Son guide and lead us to the end of the age.
144:5.104 (1624.7) Daryk mus visą laiką ir vis labiau tokius, koks esi tu,		144:5.104 (1624.7) Make us ever and increasingly like yourself
144:5.105 (1624.8) Ir pabaigoje priimk mus į amžinąjį Rojaus glėbį.		144:5.105 (1624.8) And at our end receive us into the eternal Paradise embrace.
144:5.106 (1624.9) Ir tikrai, save padovanojančio Sūnaus vardu		144:5.106 (1624.9) Even so, in the name of the bestowal Son
144:5.107 (1624.10) Ir Aukščiausiojo Tėvo garbei ir šlovei.		144:5.107 (1624.10) And for the honor and glory of the Supreme Father.
144:5.108 (1624.11) Nors apaštalai neturėjo teisės pateikti šitų maldų pamokų savo viešuose mokymuose, bet iš visų šitų apreiškimų jie turėjo daug naudos savo pačių asmeniniame religiniame patyrime. Šituos ir kitus maldos modelius Jėzus naudojo kaip pailiustravimą, ryšium su šių dvylikos slaptu mokymu, o tam, kad šitie septyni maldų pavyzdžiai būtų užrašyti šitame dokumente, buvo suteiktas specialus leidimas.		144:5.108 (1624.11) Though the apostles were not at liberty to present these prayer lessons in their public teachings, they profited much from all of these revelations in their personal religious experiences. Jesus utilized these and other prayer models as illustrations in connection with the intimate instruction of the twelve, and specific permission has been granted for transcribing these seven specimen prayers into this record.
6. Pasitarimas su Jono apaštalais ^top		6. Conference with John’s Apostles ^top
144:6.1 (1624.12) Maždaug apie spalio pirmąją, Pilypas ir keli jo bičiuliai apaštalai buvo nuėję į netoli esantį kaimą nusipirkti maisto, kada susitiko su keliais Jono Krikštytojo apaštalais. Šito atsitiktinio susitikimo turgavietėje pasekme tapo trijų savaičių pasitarimas tarp Jėzaus apaštalų ir Jono apaštalų Gilbojos stovykloje, kadangi Jonas, sekdamas Jėzaus pavyzdžiu, neseniai buvo paskyręs apaštalais dvylika savo geriausiųjų mokinių. Jonas tą buvo padaręs reaguodamas į Abnerio, savo ištikimų pasekėjų vadovo, raginimą. Jėzus buvo Gilbojos stovykloje per šito bendro pasitarimo visą pirmąją savaitę, bet jo nebuvo per paskutines dvi savaites.		144:6.1 (1624.12) Around the first of October, Philip and some of his fellow apostles were in a near-by village buying food when they met some of the apostles of John the Baptist. As a result of this chance meeting in the market place there came about a three weeks’ conference at the Gilboa camp between the apostles of Jesus and the apostles of John, for John had recently appointed twelve of his leaders to be apostles, following the precedent of Jesus. John had done this in response to the urging of Abner, the chief of his loyal supporters. Jesus was present at the Gilboa camp throughout the first week of this joint conference but absented himself the last two weeks.
144:6.2 (1624.13) Prieš prasidedant šito mėnesio antrajai savaitei, Abneris buvo surinkęs visus savo bičiulius Gilbojos stovvykloje ir buvo pasirengęs tartis su Jėzaus apaštalais. Tris savaites šitie dvidešimt keturi vyrai posėdžiavo tris kartus per dieną šešias dienas per kiekvieną savaitę. Pirmąją savaitę Jėzus su jais bendravo tarp priešpietinių, popietinių, ir vakarinių posėdžių. Jie norėjo, kad Mokytojas susitiktų su jais ir vadovautų jų bendroms diskusijoms, bet jis ryžtingai atsisakė dalyvauti diskusijose, nors sutiko jiems kalbėti trimis progomis. Šitie Jėzaus pašnekesiai tiems dvidešimt keturiems buvo apie užuojautą, bendradarbiavimą, ir pakantumą.		144:6.2 (1624.13) By the beginning of the second week of this month, Abner had assembled all of his associates at the Gilboa camp and was prepared to go into council with the apostles of Jesus. For three weeks these twenty-four men were in session three times a day and for six days each week. The first week Jesus mingled with them between their forenoon, afternoon, and evening sessions. They wanted the Master to meet with them and preside over their joint deliberations, but he steadfastly refused to participate in their discussions, though he did consent to speak to them on three occasions. These talks by Jesus to the twenty-four were on sympathy, co-operation, and tolerance.
144:6.3 (1624.14) Andriejus ir Abneris pasikeisdami vadovavo šitiems bendriems abiejų apaštališkųjų grupių susirinkimams. Šitie vyrai turėjo aptarti daugybę sunkumų ir išspręsti daug problemų. Vėl ir vėl su savomis problemomis jie ateidavo pas Jėzų, tiktai, kad išgirstų jį sakant: “Aš rūpinuosi tiktai jūsų asmeninėmis ir grynai religinėmis problemomis. Aš esu Tėvo atstovas individui, o ne grupei. Jeigu jūs turite asmeninių sunkumų savo santykiuose su Dievu, tai ateikite pas mane, ir aš tikrai išklausysiu jus ir patarsiu jums, kaip išspręsti jūsų problemas. Tačiau, kada jūs pradedate derinti skirtingus religinių klausimų žmogiškuosius aiškinimus ir imate religiją suvisuomeninti, tada jums teks visas tokias problemas spręsti remiantis savo pačių sprendimais. Nors, visą laiką aš pritariu ir visada domiuosi, ir kada jūs prieisite prie savo išvadų dėl šitų nedvasinės svarbos reikalų, su sąlyga, kad jūs būsite sutarę visi, tuomet aš iš anksto prižadu suteikti savo visišką pritarimą ir nuoširdžiai bendradarbiauti. O dabar, kad jūsų diskusijoms netrukdyčiau, aš palieku jus dviems savaitėms. Dėl manęs nesijaudinkite, nes pas jus aš tikrai sugrįšiu. Aš tvarkysiu savo Tėvo reikalus, nes be šitosios mes turime ir kitų sferų.”		144:6.3 (1624.14) Andrew and Abner alternated in presiding over these joint meetings of the two apostolic groups. These men had many difficulties to discuss and numerous problems to solve. Again and again would they take their troubles to Jesus, only to hear him say: “I am concerned only with your personal and purely religious problems. I am the representative of the Father to the individual, not to the group. If you are in personal difficulty in your relations with God, come to me, and I will hear you and counsel you in the solution of your problem. But when you enter upon the co-ordination of divergent human interpretations of religious questions and upon the socialization of religion, you are destined to solve all such problems by your own decisions. Albeit, I am ever sympathetic and always interested, and when you arrive at your conclusions touching these matters of nonspiritual import, provided you are all agreed, then I pledge in advance my full approval and hearty co-operation. And now, in order to leave you unhampered in your deliberations, I am leaving you for two weeks. Be not anxious about me, for I will return to you. I will be about my Father’s business, for we have other realms besides this one.”
144:6.4 (1625.1) Šitaip pasakęs, Jėzus nusileido kalno šlaitu, ir jie namatė jo ištisas dvi savaites. Ir jie niekada nesužinojo, kur jis nuėjo ar ką veikė per šitas dienas. Praėjo šiek tiek laiko prieš tai, kada šie dvidešimt keturi vyrai galėjo imtis rimto savųjų problemų svarstymo, jiems buvo taip neramu dėl to, jog nėra Mokytojo. Tačiau per savaitę juos vėl užvaldė savosios diskusijos, o kreiptis pagalbos į Jėzų jie nebegalėjo.		144:6.4 (1625.1) After thus speaking, Jesus went down the mountainside, and they saw him no more for two full weeks. And they never knew where he went or what he did during these days. It was some time before the twenty-four could settle down to the serious consideration of their problems, they were so disconcerted by the absence of the Master. However, within a week they were again in the heart of their discussions, and they could not go to Jesus for help.
144:6.5 (1625.2) Pirmasis dalykas, dėl kurio ši grupė susitarė, buvo maldos, kurią taip neseniai Jėzus buvo juos išmokęs, priėmimas. Vieningai buvo nubalsuota, jog šita malda būtų priimta kaip toji, kurios reikia mokyti tikinčiuosius abiems apaštalų grupėms.		144:6.5 (1625.2) The first item the group agreed upon was the adoption of the prayer which Jesus had so recently taught them. It was unanimously voted to accept this prayer as the one to be taught believers by both groups of apostles.
144:6.6 (1625.3) Toliau jie nusprendė, jog, kol gyvens Jonas, kalėjime ar ne kalėjime, abi grupės, turinčios po dvylika apaštalų, tęs savąjį darbą, ir kas tris mėnesius bus rengiami bendri vienos savaitės susitikimai tose vietose, dėl kurių reikės kartas nuo karto susitarti.		144:6.6 (1625.3) They next decided that, as long as John lived, whether in prison or out, both groups of twelve apostles would go on with their work, and that joint meetings for one week would be held every three months at places to be agreed upon from time to time.
144:6.7 (1625.4) Bet iš jų visų problemų pati rimčiausioji buvo krikšto klausimas. Jų sunkumai dar labiau padidėjo, nes Jėzus šia tema buvo atsisakęs pareikšti bet kokią nuomonę. Galų gale jie susitarė: Kol gyvens Jonas, arba, kol jie bendrai susitarę galėtų šitą sprendimą pakeisti, tol tikinčiuosius krikštys tiktai Jono apaštalai, ir kad galiausiai naujuosius mokinius mokys tiktai Jėzaus apaštalai. Dėl to, nuo šio meto iki Jono mirties, du iš Jono apaštalų lydėdavo Jėzų ir jo apaštalus tam, kad tikinčiuosius pakrikštytų, nes bendra taryba vieningai nubalsavo, jog krikštas turi tapti pirmuoju žingsniu į išorinę sąjungą su karalystės reikalais.		144:6.7 (1625.4) But the most serious of all their problems was the question of baptism. Their difficulties were all the more aggravated because Jesus had refused to make any pronouncement upon the subject. They finally agreed: As long as John lived, or until they might jointly modify this decision, only the apostles of John would baptize believers, and only the apostles of Jesus would finally instruct the new disciples. Accordingly, from that time until after the death of John, two of the apostles of John accompanied Jesus and his apostles to baptize believers, for the joint council had unanimously voted that baptism was to become the initial step in the outward alliance with the affairs of the kingdom.
144:6.8 (1625.5) Toliau buvo susitarta, kad, Jono mirties atveju, Jono apaštalai ateis pas Jėzų ir taps jam pavaldūs, ir kad daugiau jie nebekrikštys, nebent būtų įgalioti Jėzaus ar jo apaštalų.		144:6.8 (1625.5) It was next agreed, in case of the death of John, that the apostles of John would present themselves to Jesus and become subject to his direction, and that they would baptize no more unless authorized by Jesus or his apostles.
144:6.9 (1625.6) Ir tuomet buvo nubalsuota, kad, Jono mirties atveju, Jėzaus apaštalai pradės krikštyti su vandeniu, kaip dieviškosios Dvasios krikšto ženklu. Dėl to, ar atgaila turi ar neturi būti susieta su krikšto skelbimu, buvo palikta pasirinkti laisvai; jokio grupę suvaržančio sprendimo nebuvo priimta. Jono apaštalai skelbė, “Atgailaukite ir krikštykitės.” Jėzaus apaštalai skelbė, “Tikėkite ir krikštykitės.”		144:6.9 (1625.6) And then was it voted that, in case of John’s death, the apostles of Jesus would begin to baptize with water as the emblem of the baptism of the divine Spirit. As to whether or not repentance should be attached to the preaching of baptism was left optional; no decision was made binding upon the group. John’s apostles preached, “Repent and be baptized.” Jesus’ apostles proclaimed, “Believe and be baptized.”
144:6.10 (1625.7) Ir toks yra pasakojimas apie Jėzaus pasekėjų pirmąjį mėginimą suderinti skirtingas pastangas, pašalinti nuomonių skirtumus, organizuoti grupines užduotis, nustatyti išorinius ritualus, ir suvisuomeninti asmeninius religinius papročius.		144:6.10 (1625.7) And this is the story of the first attempt of Jesus’ followers to co-ordinate divergent efforts, compose differences of opinion, organize group undertakings, legislate on outward observances, and socialize personal religious practices.
144:6.11 (1625.8) Buvo apsvarstyta daug ir kitokių smulkesnių reikalų ir dėl jų sprendimų buvo susitarta vienbalsiai. Šitie dvidešimt keturi vyrai turėjo iš tiesų nuostabų patyrimą per šitas dvi savaites, kada jie buvo priversti susidurti su problemomis ir sureguliuoti sunkumus be Jėzaus. Jie mokėsi būti skirtingi, diskutuoti, nuoširdžiai ginčytis, melstis, ir siekti kompromisų, ir visa tai darant išlaikyti palankumą kito asmens požiūriui ir likti bent jau iki tam tikro laipsnio pakantiems jo nuoširdžiai nuomonei.		144:6.11 (1625.8) Many other minor matters were considered and their solutions unanimously agreed upon. These twenty-four men had a truly remarkable experience these two weeks when they were compelled to face problems and compose difficulties without Jesus. They learned to differ, to debate, to contend, to pray, and to compromise, and throughout it all to remain sympathetic with the other person’s viewpoint and to maintain at least some degree of tolerance for his honest opinions.
144:6.12 (1625.9) Tą popietę, kada vyko jų baigiamoji diskusija finansiniais klausimais, sugrįžo Jėzus, jis pasiklausė jų diskusijų, išgirdo jų sprendimus, ir tarė: “Tuomet, šitokios yra jūsų išvados, ir aš kiekvienam iš jūsų padėsiu įgyvendinti jūsų bendrų sprendimų dvasią.”		144:6.12 (1625.9) On the afternoon of their final discussion of financial questions, Jesus returned, heard of their deliberations, listened to their decisions, and said: “These, then, are your conclusions, and I shall help you each to carry out the spirit of your united decisions.”
144:6.13 (1626.1) Nuo šito laiko praėjus dviems su puse mėnesio, Jonas buvo nužudytas, ir per visą šitą laikotarpį Jono apaštalai buvo drauge su Jėzumi ir šiais dvylika. Jie visi dirbo kartu ir krikštijo tikinčiuosius per šitą darbo laikotarpį Dakapolio miestuose. Gilbojos stovykla pasibaigė lapkričio 2-ąją, 27 m. po Kr. gim.		144:6.13 (1626.1) Two months and a half from this time John was executed, and throughout this period the apostles of John remained with Jesus and the twelve. They all worked together and baptized believers during this season of labor in the cities of the Decapolis. The Gilboa camp was broken up on November 2, a.d. 27.
7. Dekapolio miestuose ^top		7. In the Decapolis Cities ^top
144:7.1 (1626.2) Lapkričio ir gruodžio mėnesiais, Jėzus ir šie dvidešimt keturi vyrai tyliai dirbo graikų Dekapolio miestuose, daugiausia Skaitopolyje, Gerasoje, Abiloje, ir Gadare. Tai iš tikrųjų buvo to parengiamojo laikotarpio, kada buvo perimamas Jono darbas ir organizacija, pabaiga. Visada naujojo apreiškimo suvisuomeninta religija iš tikrųjų sumoka kompromiso kainą ankstesniosios religijos, kurią ji stengiasi išgelbėti, nusistovėjusiomis formomis ir papročiais. Krikštas buvo toji kaina, kurią Jėzaus pasekėjai sumokėjo dėl to, kad nusivestų drauge su savimi, kaip suvisuomenintą religinę grupę, Jono Krikštytojo pasekėjus. Jono pasekėjai, prisijungdami prie Jėzaus pasekėjų, atsisakė beveik visko, išskyrus vandens krikštą.		144:7.1 (1626.2) Throughout the months of November and December, Jesus and the twenty-four worked quietly in the Greek cities of the Decapolis, chiefly in Scythopolis, Gerasa, Abila, and Gadara. This was really the end of that preliminary period of taking over John’s work and organization. Always does the socialized religion of a new revelation pay the price of compromise with the established forms and usages of the preceding religion which it seeks to salvage. Baptism was the price which the followers of Jesus paid in order to carry with them, as a socialized religious group, the followers of John the Baptist. John’s followers, in joining Jesus’ followers, gave up just about everything except water baptism.
144:7.2 (1626.3) Jėzus mažai mokė viešumoje šitos misijos po Dekapolio miestus metu. Jis daug laiko praleido mokydamas šiuos dvidešimt keturis ir turėjo specialių pasikalbėjimų su dvylika Jono apaštalų. Su laiku jie labiau suprato, kodėl Jėzus nėjo aplankyti Jono kalėjime, ir kodėl jis nieko nesiėmė, kad užtikrintų jo išlaisvinimą. Bet jie niekada negalėjo suprasti, kodėl gi Jėzus nedarė stebuklų, kodėl gi jis atsisakė parodyti savo dieviškosios valdžios išorinius ženklus. Prieš ateidami į Gilbojos stovyklą, jie buvo įtikėję į Jėzų daugiausia dėl Jono paliudijimų, bet netrukus jie ėmė tikėti dėl savo pačių sąsajos su Mokytoju ir jo mokymais.		144:7.2 (1626.3) Jesus did little public teaching on this mission to the cities of the Decapolis. He spent considerable time teaching the twenty-four and had many special sessions with John’s twelve apostles. In time they became more understanding as to why Jesus did not go to visit John in prison, and why he made no effort to secure his release. But they never could understand why Jesus did no marvelous works, why he refused to produce outward signs of his divine authority. Before coming to the Gilboa camp, they had believed in Jesus mostly because of John’s testimony, but soon they were beginning to believe as a result of their own contact with the Master and his teachings.
144:7.3 (1626.4) Per šiuos du mėnesius didžiąją laiko dalį grupė dirbo poromis, vienas Jėzaus apaštalas eidavo su vienu Jono apaštalu. Jono apaštalas krikštijo, Jėzaus apaštalas mokė, tuo tarpu jie abu skelbė šios karalystės evangeliją taip, kaip ją suprato kiekvienas iš jų. Ir jie laimėjo daug sielų tarp šitų pagonių ir tarp savo tikėjimo atsisakiusiųjų žydų.		144:7.3 (1626.4) For these two months the group worked most of the time in pairs, one of Jesus’ apostles going out with one of John’s. The apostle of John baptized, the apostle of Jesus instructed, while they both preached the gospel of the kingdom as they understood it. And they won many souls among these gentiles and apostate Jews.
144:7.4 (1626.5) Abneris, Jono apaštalų vadovas, tapo atsidavusiu tikinčiuoju į Jėzų, o vėliau buvo paskirtas septyniasdešimties mokytojų, kuriuos Mokytojas pasiuntė skelbti evangelijos, grupės vadovu.		144:7.4 (1626.5) Abner, the chief of John’s apostles, became a devout believer in Jesus and was later on made the head of a group of seventy teachers whom the Master commissioned to preach the gospel.
8. Stovykloje netoli Pelos ^top		8. In Camp Near Pella ^top
144:8.1 (1626.6) Gruodžio antroje pusėje jie visi atėjo netoli Jordano upės, arti Pelos, kur jie vėl pradėjo mokyti ir pamokslauti. Tiek žydai, tiek pagonys ateidavo į šitą stovyklą pasiklausyti evangelijos. Būtent tuo metu, kada Jėzus vieną popietę mokė minias, keletas iš Jono artimiausiųjų draugų Mokytojui atnešė paskutiniąją žinią, kurią jis gavo iš Krikštytojo.		144:8.1 (1626.6) The latter part of December they all went over near the Jordan, close by Pella, where they again began to teach and preach. Both Jews and gentiles came to this camp to hear the gospel. It was while Jesus was teaching the multitude one afternoon that some of John’s special friends brought the Master the last message which he ever had from the Baptist.
144:8.2 (1626.7) Jonas dabar kalėjime buvo praleidęs vienerius su puse metų, ir didžiąją šio laiko dalį Jėzus dirbo labai tyliai; todėl nebuvo nieko keisto, kad Jonas ėmė nerimauti dėl karalystės. Jono draugai nutraukė Jėzaus mokymą, kad pasakytų jam: “Jonas Krikštytojas mus pasiuntė paklausti—ar tu iš tikrųjų esi tas Išlaisvintojas, ar mums ieškoti kito?”		144:8.2 (1626.7) John had now been in prison a year and a half, and most of this time Jesus had labored very quietly; so it was not strange that John should be led to wonder about the kingdom. John’s friends interrupted Jesus’ teaching to say to him: “John the Baptist has sent us to ask—are you truly the Deliverer, or shall we look for another?”
144:8.3 (1626.8) Jėzus padarė pertraukėlę, kad Jono draugams pasakytų: “Eikite atgal ir praneškite Jonui, kad jis nėra užmirštas. Papasakokite jam, ką pamatėte ir išgirdote, jog vargšams yra skelbiama geroji naujiena.” Ir kada Jėzus su Jono pasiuntiniais pasikalbėjo daugiau, tada jis vėl atsigręžė į minią ir tarė: “Nemanykite, kad Jonas abejoja karalystės evangelija. Jis tiktai teiraujasi dėl to, kad nuramintų savo mokinius, kurie taip pat yra ir manieji mokiniai. Jonas nėra silpnas. Leiskite man paklausti jūsų, kurie girdėjote Joną pamokslaujantį prieš tai, kada Erodas jį pasodino į kalėjimą: Kokį jūs pamatėte Joną—nendrę, lankstomą vėjo? Nepastovių nuotaikų ir švelniais drabužiais apsirengusį vyrą? Kaip taisyklė, tie, kurie yra nuostabiausiai pasidabinę ir kurie gyvena subtiliai, yra karalių rūmuose ir turtuolių didinguose namuose. Tačiau, ką gi jūs matėte, kada stebėjote Joną? Pranašą? Taip, sakau aš jums, ir daug daugiau negu pranašą. Apie Joną taip buvo parašyta: ‘Stebėkite, aš siunčiu savo pasiuntinį tavo akivaizdon; jis tikrai parengs tau kelią.’		144:8.3 (1626.8) Jesus paused to say to John’s friends: “Go back and tell John that he is not forgotten. Tell him what you have seen and heard, that the poor have good tidings preached to them.” And when Jesus had spoken further to the messengers of John, he turned again to the multitude and said: “Do not think that John doubts the gospel of the kingdom. He makes inquiry only to assure his disciples who are also my disciples. John is no weakling. Let me ask you who heard John preach before Herod put him in prison: What did you behold in John—a reed shaken with the wind? A man of changeable moods and clothed in soft raiment? As a rule they who are gorgeously appareled and who live delicately are in kings’ courts and in the mansions of the rich. But what did you see when you beheld John? A prophet? Yes, I say to you, and much more than a prophet. Of John it was written: ‘Behold, I send my messenger before your face; he shall prepare the way before you.’
144:8.4 (1627.1) “Tikrai, tikrai, aš jums sakau, tarp tų, gimusiųjų iš moterų, nebuvo iškilusio didingesnio už Joną Krikštytoją; ir vis tiktai tas, kuris yra tikrai mažytis, dangaus karalystėje yra didingesnis, nes jis yra gimęs iš dvasios, ir žino, jog yra tapęs Dievo sūnumi.”		144:8.4 (1627.1) “Verily, verily, I say to you, among those born of women there has not arisen a greater than John the Baptist; yet he who is but small in the kingdom of heaven is greater because he has been born of the spirit and knows that he has become a son of God.”
144:8.5 (1627.2) Daugelis tų, kurie girdėjo Jėzų, tą dieną priėmė Jono krikštą, šituo viešai išpažindami įėjimą į dangaus karalystę. Ir nuo tos dienos Jono apaštalai buvo tvirtai susieti su Jėzumi. Šitas įvykis pažymėjo Jono ir Jėzaus pasekėjų tikrąją sąjungą.		144:8.5 (1627.2) Many who heard Jesus that day submitted themselves to John’s baptism, thereby publicly professing entrance into the kingdom. And the apostles of John were firmly knit to Jesus from that day forward. This occurrence marked the real union of John’s and Jesus’ followers.
144:8.6 (1627.3) Po to, kada šie pasiuntiniai pasišnekėjo su Abneriu, tada jie išvyko į Makarėją. kad viską atpasakotų Jonui. Tai jį labai nuramino, o jo įtikėjimą sustiprino Jėzaus žodžiai ir Abnerio pranešimas.		144:8.6 (1627.3) After the messengers had conversed with Abner, they departed for Machaerus to tell all this to John. He was greatly comforted, and his faith was strengthened by the words of Jesus and the message of Abner.
144:8.7 (1627.4) Šitą popietę Jėzus toliau mokė, sakydamas: “Bet su kuo man palyginti šitąją kartą? Daugelis iš jūsų nepriims nei Jono žinios, nei manojo mokymo. Jūs esate kaip tie turgaus aikštėje žaidžiantys vaikai, kurie kreipiasi į savuosius draugus ir sako: ‘Mes jums grojome dūdele, bet jūs nešokote; mes raudojome, bet jūs neliūdėjote.’ Ir taip yra su kai kuriais iš jūsų. Atėjo Jonas, kuris nei valgė, nei gėrė, bet jie kalbėjo, kad jį yra apsėdęs nelabasis. Atėjo Žmogaus Sūnus, kuris valgo ir geria, ir tie patys žmonės sako: ‘Žiūrėkite, ėdrus žmogus ir daug geria vyno, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas!’ Iš tiesų, išmintį apsprendžia jos vaikai.		144:8.7 (1627.4) On this afternoon Jesus continued to teach, saying: “But to what shall I liken this generation? Many of you will receive neither John’s message nor my teaching. You are like the children playing in the market place who call to their fellows and say: ‘We piped for you and you did not dance; we wailed and you did not mourn.’ And so with some of you. John came neither eating nor drinking, and they said he had a devil. The Son of Man comes eating and drinking, and these same people say: ‘Behold, a gluttonous man and a winebibber, a friend of publicans and sinners!’ Truly, wisdom is justified by her children.
144:8.8 (1627.5) “Atrodytų, jog Tėvas danguje kai kurias iš šitų tiesų nuslėpė nuo išmintingųjų ir išdidžių, tuo tarpu jas atskleidė kūdikiams. Bet Tėvas viską daro gerai; Tėvas apsireiškia visatai savo paties pasirinktais būdais. Dėl to, ateikite visi, kurie įtemptai dirbate ir esate sunkiai prislėgti, ir jūs tikrai surasite poilsį savo sieloms. Užsidėkite dieviškąjį jungą, ir jūs patirsite Dievo ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą.”		144:8.8 (1627.5) “It would appear that the Father in heaven has hidden some of these truths from the wise and haughty, while he has revealed them to babes. But the Father does all things well; the Father reveals himself to the universe by the methods of his own choosing. Come, therefore, all you who labor and are heavy laden, and you shall find rest for your souls. Take upon you the divine yoke, and you will experience the peace of God, which passes all understanding.”
9. Jono Krikštytojo mirtis ^top		9. Death of John the Baptist ^top
144:9.1 (1627.6) Joną Krikštytoją nužudė Erodo Antipo įsakymu sausio 10-ios vakarą, 28 m. po Kr. gim. Kitą dieną keletas Jono mokinių, kurie buvo nuvykę į Makarėją, sužinojo apie jo nužudymą ir, nuėję pas Erodą, paprašė jo kūno, kurį jie įdėjo į kapavietę, vėliau jį palaidojo Sebaste, Abnerio tėviškėje. Kitą dieną, sausio 12-ąją, jie išėjo į šiaurę, į Jono ir Jėzaus apaštalų stovyklą netoli Pelos, ir jie pranešė Jėzui apie Jono mirtį. Kada Jėzus išklausė jų pasakojimą, tada jis paleido minias ir, sukvietęs draugėn šiuos dvidešimt keturis, tarė: “Jonas nebegyvas. Erodas jam nukirto galvą. Šiąnakt susirinkite į bendrą pasitarimą ir deramai susitvarkykite savo reikalus. Daugiau tikrai nebebus laukimo. Atėjo toji valanda, jog karalystė būtų skelbiama atvirai ir su galia. Rytoj mes eisime į Galilėją.”		144:9.1 (1627.6) John the Baptist was executed by order of Herod Antipas on the evening of January 10, a.d. 28. The next day a few of John’s disciples who had gone to Machaerus heard of his execution and, going to Herod, made request for his body, which they put in a tomb, later giving it burial at Sebaste, the home of Abner. The following day, January 12, they started north to the camp of John’s and Jesus’ apostles near Pella, and they told Jesus about the death of John. When Jesus heard their report, he dismissed the multitude and, calling the twenty-four together, said: “John is dead. Herod has beheaded him. Tonight go into joint council and arrange your affairs accordingly. There shall be delay no longer. The hour has come to proclaim the kingdom openly and with power. Tomorrow we go into Galilee.”
144:9.2 (1627.7) Todėl, ankstyvą sausio 13-sios rytą, 28 m. po Kr. gim, Jėzus ir apaštalai, lydimi maždaug dvidešimt penkių mokinių, išėjo į Kapernaumą ir nakčiai apsistojo Zabediejaus namuose.		144:9.2 (1627.7) Accordingly, early on the morning of January 13, a.d. 28, Jesus and the apostles, accompanied by some twenty-five disciples, made their way to Capernaum and lodged that night in Zebedee’s house.